Apie

I.

Dvidešimt pirmo amžiaus antrojo dešimtmečio pradžioje, visuotinė civilizacija susiduria su naujos padermės katastrofa. Šios ateinančios apokalipsės išjuokia tautinės valstybės atsiradimo, kapitalizmo iškilimo ir beprecedenčių dvidešimto amžiaus karų metu susiformavusias normas ir organizacines struktūras.        
         Williams/Srnicek

Aporija, su kuria mes susidūrėme savo darbe, pasirodė esanti pirmuoju dalyku, kurį turėjome išnagrinėti: Apšvietos savidestrukcija.          
         Adorno

Jei apšvieta ir intelektualiniu progresu mes laikome žmogaus išvadavimą nuo prietaringo tikėjimo blogio jėgomis, demonais ir fėjomis, aklu likimu – trumpai tariant, išsivadavimu nuo baimės – tuomet pasmerkimas to, kas šiandien vadinama protu, yra didžiausia paslauga, kurią protas gali padaryti.          
         Horkheimer

Atsižvelgiant į tai, kas šiuo metu grasina praryti Europą ir galbūt pasaulį, mūsų darbas iš esmės yra skirtas perleisti dalykus per naktį, kuri ateina: savotiška žinutė butelyje.          
         Horkheimer

Mes neabejojame, kad socialinė laisvė yra neatsiejamai susijusi su Apšvietos mąstysena. Tačiau mes manome įžvelgę, kad pati šio mąstymo idėja, nemažiau nei konkrečios jos istorinės formos, socialinės institucijos su kuriomis ji yra susijusi, pati savyje nešasi visuotinai vykstančios regresijos embrioną.          
         Adorno

Aš tikiu, kad tiesa turi tik vieną – aršaus prieštaringumo – veidą.          
         Bataille

Universali egzistencija, amžinai neužbaigta ir acefališka, pasaulis lyg kraujuojanti žaizda, nepaliaujamai kurianti ir naikinanti partikuliarias ribotas būtybes: šia prasme tikrasis universalumas yra Dievo mirtis.          
         Bataille

Pasąmonė neburkuoja švelnių žodžių ir neatskleidžia nepriekaištingos ir pamatuotos prozos, ji staugia ir šėlsta kaip supančiotas ir iškankintas žvėris, kuriuo jį pavertė mūsų civilizacija, ir kuomet pančiai yra laikinai atleidžiami, pasąmonė nepadėkoja ego už šį varganą palengvėjimą, bet šnypščia, spjaudosi ir kandžiojasi, kaip ir bet koks laukinis daiktas.
         Land

Aš įsivaizduoju save visą kruviną, suluošintą, bet pakeistą ir derantį su pasauliu, kartu ir kaip auka, ir kaip laiko nasrai, kurie nepaliaujamai žudo ir yra nepaliaujamai žudomi.
         Bataille

Aš įsivaizdavau katastrofišką liepsną: kosminėje pragaro liepsnoje visi mirusieji keletui sekundžių įsiliepsnojo dar kartą savo buvusioje formoje, ir aš žinojau: tik dabar jie yra galutinai mirę.
         Adorno

Negandų akivaizdumas tampa vertingu jų apologetams – nereikia kalbėti apie tai, ką visi žino – ir pasislėpusioms tyloje, joms yra leidžiama judėti pirmyn be pasipriešinimo.
         Adorno

Smurtas egzistuoja su tokiu pačiu atkaklumu, kaip ir mirtis, ir jei kalba sukčiauja bandydama nuslėpti visuotinę anihiliaciją, tykų laiko darbą, tik pati kalba nuo to kenčia ir yra skurdesnė, ne laikas ir ne smurtas.
         Bataille

Pastovus yra ne nekinantis kančios kiekis, bet jo judėjimas link pragaro: tai yra antagonizmų intensifikacijos tezės esmė.
         Adorno

Tas, kuris atsisako suvokti augantį siaubą, ne tik pasiduoda kietaširdiškai kontempliacijai, bet ir nesuvokia – kaip ir konkretaus skirtumo tarp naujausio ir ėjusio prieš jį – tikrosios visumos tapatybės, teroro be pabaigos.
         Adorno

Užslėpta visuomenės tendencija judėti link katastrofos haliucinacijomis užliūliuoja savo aukas apgaulingame apsireiškime. Veltui jie tikisi pažiūrėti savo fragmentuoto aiškumo pražūčiai į akis ir ją atlaikyti.
         Adorno

Monstrai negali būti įvardinti. Negalima pasakyti: ‘Štai mūsų monstrai,’ tuo pat metu nepaverčiant jų mūsų augintiniais.
         Derrida

Pasaulio, kuris egzistuoja, neįmanoma bijoti per daug.
         Adorno

II.

Bet koks pasipriešinimas yra atsiplėšimas nuo to, kas yra. Ir tiems, kurie yra į jį įsitraukę, kiekvienas atsiplėšimas prasideda nuo atsiplėšimo nuo savęs.
         Badiou

Pirmoji pamoka, kurią revoliucionierius turi išmokti yra tai, kad jis yra pasmerktas. Tik tai supratęs, jis galės suvokti savo gyvenimo prasmę.
         Newton

Revoliucinė karjera neveda prie banketų ir garbingų titulų, įdomių tyrinėjimų ir profesinių atlyginimų. Ji veda prie kančios, nemalonės, nedėkingumo, kalėjimo ir kelionės į nežinomybę, kuri yra apšviečiama tik kone nežmogišku tikėjimu.
         Horkheimer

Buržua pasaulis išsiskiria tuo, kad visos prekės yra pažymėtos savo gamintojo vardu, visas idėjas seka jų autorių parašas, kiekviena partija yra apibrėžiama jos lyderio vardu. […] Toks darbas, kaip mūsų, gali būti sėkmingas tik būdamas sunkus ir kamuojantis bei nesivadovaudamas buržua viešumo standartais, ta bjauria tendencija žavėtis žmonėmis ir juos liaupsinti.
         Bordiga

Pasiryžimas prisiimti riziką ir stoti į kovą nepaisant to, kad mes tikriausiai būsime paaukoti jos eigoje, yra brangiausia įžvalga mums, gyvenantiems tamsiais laikais.
         Žižek

Tikrieji universalistai nėra tie, kurie pamokslauja apie visuotinę toleranciją skirtumams ir visa apimančią vienybę, bet tie, kurie įsitraukia į karštą kovą dėl juos prikausčiusios Tiesos įtvirtinimo.
         Žižek

Arba revoliucinio pokyčio troškimas iškyla kaip poreikis, kaip “aš negaliu elgtis kitaip,” arba jis yra bevertis. Tai nėra kažkas, ką mes “turėtume padaryti,” nėra idealas, kurio mes siekiama, bet yra kažkas, ko mes negalime nepadaryti.
         Žižek

Daryk viską, kad išliktum atkaklus ir ištikimas tam, kas peržengia tavo atkaklumo ribas. Išlik atkaklus ir ištikimas pertrūkiui. Pagriebk savo esybėje tai, kas pagriebė ir suluošino tave patį.
         Badiou

III.

Sveikas protas yra chaotiškas nesuderinamų koncepcijų agregatas ir jame galima rasti ką tik nori.
         Gramsci

Proto neutralizacija, kuri atima iš jo bet kokį santykį su objektyviu turiniu ir jo galią apie jį spręsti bei kuri pažemina jį iki instancijos, sprendžiančios apie kaip, bet ne apie kas, paverčia jį viso labo buku faktų registravimo aparatu.
         Horkheimer

Kadangi (filosofiniai) vaistai dažnai yra blogiau nei pati liga, mūsų amžius, tam, kad pasveiktų nuo Platono susirgimo, prarijo tokią dozę reliatyvistinių, daugmaž skeptiškų, švelniai dvasinių ir beverčių moralistinių vaistų, kad jis atsidūrė ramios mirties procese, savo nedidelėje, tariamo demokratinio komforto, lovoje.
         Badiou

Mano požiūriu, tik tie, kurie turėjo drąsos pereiti per Lakano antifilosofiją nesusvyravę, nusipelno vadintis ‘šiuolaikiniais filosofais’.
         Badiou

Tarp postmodernios saviironijos distrakcijos ir būvimo politiškai įsitraukusiu į realybės transformaciją yra troškulys, kurį pirmiausia patenkinti gali tik filosofija.
         Anonimas

Filosofuoti atmerktomis akimis reiškia filosofuoti tamsoje. Tik akli gali pažiūrėti tiesiai į saulę.
         Althusser

Mąstymas prasideda tik tuomet, kai suprantame, kad amžiais aukštintas Protas yra atkakliausias mąstymo priešininkas.
         Heidegger

Mąstyti reiškia apsiriboti viena mintimi, kuri vieną dieną kaip žvaigždė stūkso pasaulio danguje.
         Heidegger

Minties drąsa nereiškia atkartoti ‘iki ribos’ to, kas jau ir taip yra visiškai užlaikyta situacijoje, kurią ši riba apriboja; minties drąsa reiškia žengti į erdvę, kuriose neegzistuoja duotybės. Mes turim ir vėl išmokti kaip laimėti.
         Badiou

Vienintelė filosofija, kurią galima praktikuoti nevilties akivaizdoje yra bandymas apmąstyti dalykus lyg jie pristatytų save iš išganymo pozicijos. Žinios neturi jokios šviesos, išskyrus tą, kuria apšviečia pasaulį savo išganymu: visa kita yra rekonstrukcija, viso labo technika. Privaloma žiūrėti iš tokių perspektyvų, kurios išstumia ir atitolina pasaulį, kurios atskleidžia jo plyšius ir įskilimus, ir parodo jį kaip skurdų ir iškreiptą, kokiu jis vieną dieną ir atrodys mesijiškoje šviesoje.
         Adorno

Tik mintis, kuri smurtauja prieš save pačią, yra pakankamai stipri, kad sudaužytų mitą.
         Adorno

IV.

Dauguma materialistų, nors galbūt jie ir norėjau atsikratyti dvasinių objektų, galiausiai pristatė dalykų tvarką, kurios hierarchiniai santykiai pažymi ją kaip konkrečiai idealistinę. Jie padėjo negyvą materiją ant konvencinės įvairių faktų hierarchijos viršūnės, nesuvokdami, kad taip jie pasidavė idealios formos materijos – formos, kuri, labiau nei bet kokia kita turi būti arčiau to, kuo materija turėtų būti – obsesijai. Negyva materija, gryna idėja ir Dievas iš tikrųjų į klausimą atsako vienodai.
         Bataille

Tarp daugumos materialistų, negyvos materijos suderinamumas su mokslo idėja pakeičia anksčiau buvusius religinius santykius tarp dievybės ir jos kūrinių, vienam esant kitų idėja. Materializmas bus matomas kaip sukriošęs idealizmas, jei jis bus paremtas dirbtinai izoliuotais fiziniais fenomenai, o ne iš karto psichologiniais ar socialiniais faktais. Taigi, materijos reprezentaciją turime paimti iš Freudo, tarp visų kitų, o ne iš seniai mirusių fizikų, kurių idėjos šiandien neturi jokios reikšmės.
         Bataille

Bazinė materija yra išoriška ir svetima idėjinėms žmonių aspiracijoms, ir ji atsisako leistis redukuojama į didžiuosius ontologinius mechanizmus, kurie yra šių aspiracijų išdava.
         Bataille

Jei realybė yra „ten“ ir mes nepaliaujamai prie jos artėjame, tuomet – bent jau implicityviai – mes, stebėtojai, nesame šios realybės dalis, bet stovime kažkur už jos ribų.
         Žižek

Peržengti metafiziką nereiškia redukuoti metafizinę dimensiją į kasdieninę fizinę realybę (ar, labiau “marksistinėje” kalboje, pademonstruoti kaip metafizinės šmėklos iškyla iš realaus gyvenimo antagonizmų), bet redukuoti skirtumą tarp materialinės realybės ir kitos, “aukštesnės” realybės, į imanentinį skirtumą, plyšį tarp šios realybės ir jos pačios tuštumos; tai yra, išskirti tuštumą, kuri skiria materialinę realybę nuo savęs pačios, padarydama ją “ne-visa.”
         Žižek

Tikras materializmas nėra tolygus paprastam veiksmui, kuris redukuoja vidinę psichinę patirtį į ‘išorinės realybės’ procesų padarinį – papildomai turima izoliuoti ‘materialią’ trauminę šerdį/liekaną pačio ‘psichinio gyvenimo’ širdyje.
         Žižek

Materializmas nėra tiesioginis mano įsitraukimo į objektyvią realybę tvirtinimas (toks tvirtinimas suponuoja, kad mano tvirtinimo pozicija yra tokia, iš kurios aš, kaip išorinis stebėtojas, galiu suvokti visą realybę); jis veikiau reiškia refleksyvų išlinkimą, kurio dėka aš pats esu įtrauktas į savo paties paveikslą – būtent šis refleksyvus trumpasis jungimas, šis būtinas savęs dubliavimas kaip esančio ir už paveikslo ir jame, paliudija mano “materialią egzistenciją.” Materializmas reiškia, kad realybė, kurią aš matau, niekada nėra “pilna” – ne todėl, kad didelė dalis jos man nėra matoma, bet todėl, kad joje yra (akloji) dėmė, kuri indikuoja mano įtraukimą į ją.
         Žižek

Materializmo negarantuoja jokia materija. Tai ne nuorodos į materiją, kaip į pirminę substanciją iš kurios viskas atsiranda (ir kuri, iš šios konceptualios perspektyvos, dažnai yra smarkiai spiritualizuota), kas veda prie tikrojo materializmo. Tikras materializmas […] gali būti tik dialektinis materializmas, kuris yra pagrįstas ne materijos pirmumu ar materija, kaip pirminiu principu, o konfliktu ar prieštaringumu, įtrūkiu ir iš to kylančiu “Tikrovės paralaksu.” Kitaip tariant, fundamentali materializmo aksioma yra ne “materija yra viskas” ir ne “pirma esti materija”, bet siejasi su įpjovos pirmumu. Ir žinoma, tai nėra be pasekmių realizmui, kuris dera su šiuo materializmu.
         Zupančič

Tikras materializmas yra “materializmas be materijos,” kuriame substantyvi “materija” išnyksta išimtinai formalių/idealių santykių tinkle. Šis paradoksas yra pagrįstas faktu, kad šiandien būtent idealizmas pabrėžia mūsų kūnišką ribotumą ir siekia pademonstruoti kaip šis ribotumas atveria mums nepasiekiamą transcedentinio dieviško Kitoniškumo bedugnę.
         Žižek

Pagrindinė takoskyra tarp idealizmo ir materializmo nėra susijusi su egzistencijos materialumu (“tik materialūs daiktai iš tiesų egzistuoja”), bet su nebūties/tuštumos “egzistencija:” esminė materializmo aksioma yra ta, kad tuštuma/nebūtis yra (vienintelė pradinė) tikrovė, t.y. būtis ir tuštuma yra neatskiriami.
         Žižek

V.

Kodėl apskritai yra kažkas vietoje nieko? Tai yra esminis klausimas. […] Kiekvienas iš mūsų esame, galbūt netgi dabar, paliečiami užslėptos šio klausimo jėgos, nesuvokdami, kas su mumis darosi. Pavyzdžiui, šis klausimas šmėkščioja didelėje neviltyje, kuomet visas daiktų svoris sumenksta ir jų pojūtis aptemsta.
         Heidegger

Didžiausia kvantinės fizikos filosofinė reikšmė slypi čia: jos genialiausi ir drąsiausi eksperimentai pademonstruoja ne tai, kad jos siūlomas realybės apibrėžimas yra nepilnas, bet, kad pati realybė yra ontologiškai „nepilna,“ neapibrėžta – trūkumas, kurį mes laikome kylančiu iš mūsų riboto realybės suvokimo, yra pačios realybės dalis.
         Žižek

Kvantinės fizikos pamoka yra tokia, kad po solidžia materialia realybe yra kvantinis lygmuo, kuriame determinizmas nustoja veikęs. Todėl kvantinės fizikos atrastas neapibrėžtumas atveria erdvę, kurioje „aukštesnio lygmens“ teleologinis priežastingumas gali nulemti „žemesnio lygmens“ materialius įvykius, nesiremiant jokia dvasine idėja, kad mūsų proto galia magiškai sustabdo gamtinį priežastingumą.
         Žižek

Ontologinė kvantinės fizikos ir jos „vakuumo fliuktuacijos“ idėjos implikacija yra tokia, kad „kažkas egzistuoja“ tik todėl, kad visata yra „disorganizuota.“ Kitaip tariant, pats visatos egzistavimas parodo kažkokį pamatinį suirimą ar prarastą pusiausvyrą.
         Žižek

Tikrovė yra kažkas, ką bet kokia ‘realybė’ privalo nuslopinti; iš esmės, realybė sukuria save būtent per šį nuslopinimą. Tikrovė yra nereprezentuojamas X, trauminė tuštuma, kurią galime pamatyti tik matomos realybės lūžio taškuose ir jos nenuoseklume.
         Fisher

Nėra taip, kad kažkokia pirmapradė įtampa/antagonizmas sukuria visatą (tai būtų nauja senos kosmogenezės versija, kurioje realybė atsiranda iš vyriškų ir moteriškų principų interakcijos); mūsų visada atsiranda iš savo pačios neįmanomybės, t. y. būtis yra palaikomas kliūties savo pačios egzistavimui.
         Žižek

Mes ne tik manome, kad ontologija negali prasidėti su Vieniu (tai nėra labai kontroversiška), mes taip pat manome, kad ji negali prasidėti ir su “daugiu,” suvokiant jį kaip kažkokį pirminį neutralumą.
         Zupančič

Negalima tiesiog supriešinti griaunantį imanentinį daugį su centralizuojančia transcendentine Valstybės valdžia: pats centralizuotos valstybės valdžios atsiradimas septynioliktame ir aštuonioliktame amžiuose, sukūrė erdvę modernaus politinio daugio atsiradimui.
         Žižek

Kuomet mes pristatome ‘klestintį daugį,’ tuomet mes iš esmės pareiškiame visiška priešybę: pamatinį visa apimantį Vienodumą.
         Žižek

Mąstyti daugį, bet ne dvejetą, ne pjūvį, yra tolygu praktikuoti išorinę Vienio diktatūrą.
         Badiou

Iš esmės yra bruožų, leidžiančių Deleuze’ą vadinti vėlyvojo kapitalizmo ideologu. […] Kuomet Deleuze’as ir Guattari Anti-Oedipe rašo, kad, siekdamas pasiekti tolimiausią deteritorializacijos ribą, šizofrenikas “siekia pačio kapitalizmo ribos: jis yra išpildyta neatsiejama jo tendencija,” ar jie tokiu būdu nepatvirtina, kad jų pačių socio-politinis projektas yra desperatiškas būdas išpildyti imanentišką pačio kapitalizmo fantaziją, jo virtualias koordinates?
         Žižek

Marksistui mąstyti Vienį reiškia mąstyti priešybių vienybę, tai yra, judėjimą kaip pjūvį. Dialektinis mąstymas yra vienintelis maišto mąstymas, nes jis, būtent, sudrebina Vienio visagalybę iki pat pamatų. Dialektiniam mąstymui Vienio esmė yra jį sudarančio antagonizmo darbas, kas reiškia Du.
         Badiou

‘Vienas pasidalija į du’ visada reiškia: ‘Vienas yra tolygus savidalybai-į-du’, ir niekada: ‘Vienas tampa dviem’.
         Badiou

Daugis jau yra pasekmė paradoksalaus minus-Vieno, kurio nėra, bet kuris struktūruoja lauką to, kas yra. Šia prasme daugis niekada nėra paprasčiausiai neutralus, bet yra padaromas šališku šio pirminio negatyvumo, ir todėl yra antagonistiškas.
         Zupančič

Paimkim Deleuze’ą: jam subjektas turi būti susijęs su kažkuo teigiamu ir todėl jis gali sudaryti įspūdį, kad negatyvumas yra blogas, “ne” viskam. Bet negatyvumas apie kurį kalbu ir kurį bandau paaiškinti yra negatyvumas, kuris, kaip toks, yra kažko pagrindas. Nėra taip lyg mes iš pradžių atsisakome kažko. Priešingai, būtent per šį radikalų negatyvumas kažkas pasirodo. Tai nėra pasirinkimas: arba tu esi neigiamas, tu sakai ne, arba tu esi teigiamas, tu sakai taip. Tai yra bloga formuluotė. Subjektas nėra tiesiog neigiamas arba tiesiog teigiamas; jis gali pasirodyti ar atsirasti tik per šį radikalų negatyvumą. Neįmanoma atskirti šių dviejų dalykų.
         Zupančič

Atsigręžimas į multiplikaciją (“yra ne viena modernybė su nekintančia esencija, bet daug modernybių, kiekvieną kurių yra neredukuojama į kitas…”) yra klaidingas ne todėl, kad jis nepripažįsta unikalios nekintančios modernybės “esencijos”, bet todėl, kad multiplikacija funkcionuoja kaip neigimas antagonizmo, kuris priklauso pačiai modernybės idėjai.
         Žižek

Federalistinė politinė ideologija yra vienintelė antidialektinės daugio politikos išdava: tegul visos ‘kovos’ būna susietos, ir iš šios susietos egalitarinės magmos, tegul jos ‘konverguoja’, kaip jie sako. Bet kas gausis iš šios rizomatinės parlamentarinės bulvės? Šaltu veidu mūsų nekalti draugai atsako: festivalis! Istorija kalba kitokia kalba. Dar nuo Komunos laikų yra žinoma, kad tokie suskaldytų kovų ‘susiliejimai’ yra preliudija nesėkmei, skerdynėms, ir Vienio restauracijai bjauriausiose jo formose. Rizomos sektantai, prisiminkit Čilę!
         Badiou

VI.

Šiandien priešas vadinasi ne Imperija ar Kapitalu. Šiandien jis vadinasi Demokratija.
         Badiou

Nuolatinis referavimas į “žmogaus teises” yra ne kas kita, kaip modernaus liberalaus kapitalizmo ideologija: mes jūsų neišskersime, mes jūsų nekankinsime olose, todėl sėdėkite tyliai ir garbinkite aukso veršį.
         Badiou

Besąlygišką demokratijos-kaip-proceso privilegijavimą reikėtų palikti sau už nugaros. Atvirumo, horizontalumo ir įtraukimo fetišizacija padėjo pamatus ‘radikalios’ kairės neveiksmingumui. Slaptumas, vertikalumas ir išstūmimas, visi turi savo vietą efektyviame politiniame veiksme.
         Williams/Srnicek

Demokratija negali būti apibrėžta tik savo priemonėmis – balsavimu, diskusijomis ar generalinėmis asamblėjomis. Tikroji demokratija privalo būti apibrėžiama savo tikslu – kolektyvine savivalda.
         Williams/Srnicek

Esminis klausimas nėra „ar valdžia yra demokratiškai legitimizuota ar ne“, bet: koks yra specifinio „totalitarinio pertekliaus,“ kuris priklauso suvereniai valdžiai kaip tokiai, pobūdis („socialinis turinys“), nepriklausomai nuo demokratinės ar nedemokratinės jos formos?
         Žižek

Kuomet Napaleonas ar bet kuris kitas despotas, pasinaudodamas politiniu masių neišprusimu ir jų ekonomine vergyste, naudoja plebiscitą, aukščiausią politinės demokratijos formą, Cezarizmo tikslais, mes nė akimirkai nedvejodami išeiname kovoti prieš tokią “demokratiją” ir nesame nė kiek atgrasomi liaudies didybės ar visagalybės, kuri yra lyg šventas stabas buržuazinės demokratijos metafizikams.
         Luxemburg

Mes netikime ‘absoliutais’. Mes juokiamės iš ‘grynos demokratijos’.
         Lenin

„Demokratinė iliuzija“, demokratinių procedūrų, kaip vienintelės bet kokio įmanomo pokyčio struktūros priėmimas yra tai, kas užkerta kelią bet kokiai radikaliai kapitalistinių santykių transformacijai.
         Žižek

Teorijos sferoje sunaikinkite ultra-demokratijos šaknis. […] Kuomet Partijoje atsiranda smulkiaburžujiška aversija disciplinai, ji išsivysto į ultra-demokratines idėjas politiškai ir organizaciškai. Šios idėjos yra visiškai nesuderinamos su kovinėmis proletariato užduotimis.
         Mao

Liaudies gretose demokratija yra koreliatyvi centralizmui, o laisvė – disciplinai. Tai yra dvi tos pačios esybės priešybės, prieštaringos, bet taip pat ir vieningos ir mes neturėtume vienpusiškai pabrėžti vieno, neigiant kitą.
         Mao

Mes esame už valstybės išnykimą, bet tuo pat metu mes esame už sustiprinimą proletaro diktatūros, kuri reprezentuoja galingiausią ir didžiausią valstybės formą, kuri kada nors egzistavo. Aukščiausias valstybės valdžios išsivystymas siekiant parengti sąlygas valstybės išnykimui: tai yra marksistinė formulė. Ar tai “prieštaringa”? Taip, tai “prieštaringa.” Bet šis prieštaringumas yra gyvas daiktas ir pilnai atspindi marksistinę dialektiką.
         Stalin

Nėra jokių garantijų, kad esminių sprendimų demokratizacija, aktyvus tūkstančių susirūpinusių individų įsitraukimas, pagerins sprendimų kokybę ir tikslumą, taip sumažindama rizikas.
         Žižek

Demokratija ir tik demokratija bus mūsų atpildas, atpildas pasmerktųjų ir išstumtųjų. Tai yra vėliava, po kuria mes garsiai pareiškiame visos liaudies jėgą, visų labiausiai marginalizuotų ir užguitų ir pamirštų žmonių, lušnynų ir getų gyventojų jėgą, mes pareiškiame juos lygiais savo ‘prigimtiniams viršininkams’, aktyviais veikėjais, turinčiais vienodą priėjimą prie visuotinio proto. Mūsų tikslas: juos politizuoti!
         Anonimas

VII.

Išsilavinusios klasės, kapitalo liokajai, mano esantys tautos smegenimis. Iš tiesų jie yra ne jos smegenys, bet jos šūdas.
         Lenin

Ar mes, intelektualūs ponai, ‘negaminame’, aktyviai ar pasyviai, vis daugiau ir daugiau žodžių, daugiau knygų, daugiau straipsnių, nepaliaujamai pripildydami kalbos chaltūrą, veikiau apsirydami ja, čiupdami knygas ir ‘patirtis’ tam, kad kuo greičiau jas paverstume kitais žodžiais, įsikišdami štai čia, būdami įkišti štai ten, lyg Mina ant savo mėlynos kvadratinės klijuotės, žinoma skleisdami žodžių rinką ir jų mainus, bet taip pat daugindami jouissance galimybes, kaupdami intensyvumus kur tik įmanoma ir niekada nebūdami pakankamai mirę, nes ir mes turime eiti nuo keturiasdešimt iki šimto per dieną ir mes niekada nebūsime kale užtektinai, mes niekada nebūsime mirę pakankamai.
         Lyotard

Politiniai intelektualai, kodėl jūs linkstate link proletariato? Kokiu tikslu? Aš suprantu, kad proletaras jūsų nekęstų, nes jūs nejaučiate jokios neapykantos, nes jūs esate privilegijuoti, buržujiški, švelniaodžiai tipai, bet taip pat todėl, kad jūs nedrįstate pasakyti vienintelio svarbaus dalyko, kad galima mėgautis ryjant kapitalo šūdą, jo reikmenis, jo metalinius strypus, jo polistireną, jo knygas, jo dešrų paštetą, ryjant tonas viso to, kol tu galiausiai sprogsti, kas taip pat nutinka su geismu tų, kurie dirba su savo rankomis, subinėmis ir galvomis – ir todėl, kad vietoj to, kad tai pasakytumėte, ach, jūs tampate žmonių lyderiais,  jūs pasilenkiate į priekį ir atskleidžiate: ach, bet juk tai susvetimėjimas, tai nėra gražu, palaukit, mes jus nuo jo išgelbėsim, mes dirbsime, kad išlaisvintumėme jus nuo šio baisaus prisirišimo prie katorgos, mes suteiksime jums orumo. Ir šiuo būdu jūs atsiduriate šlykščiausioje pusėje, moralistinėje pusėje, kur jūs geidžiate, kad mūsų kapitalizuotas geismas būtų visiškai ignoruojamas, sustabdytas, jūs esate kaip kunigai prieš nusidėjusiuosius, mūsų vergiški intenstyvumai jus gąsdina, jūs privalote sau sakyti: kaip jie turi kentėti, kad tai išgyventų! Ir žinoma, kad mes kenčiame, mes kapitalizuotieji, bet tai nereiškia, kad mes nesimėgaujame ar kad mes nemanome, kad tai, ką jūs galvojate pasiūlyti mums kaip vaistą – nuo ko? – nekelia mums dar didesnio pasišlykštėjimo. Mes neapkenčiame terapijos ir jos vazelino, mes veikiau sprogsime nuo kiekybiško pertekliaus, kurį jūs laikote lėkščiausiu. Ir taip pat nelaukite mūsų spontaniškumo sukilti pasipriešinimui.
         Lyotard

Kad ir kokie būtų kitų Lando teoretinių provokacijų nuopelnai, […] Lando paniekinantis akademinės kairės puolimas – arba buržuasifikuotos, valstybės subsidijuoto verkšleninimo, kuris save vadina akademiniu marksizmu – išlieka aštrus. Nerašyta šių „karjeristinių sėdmaišininkų“ taisyklė yra rimtai nesitikėti, kad kada nors bus atsižadėta buržua subjektyvumo. Paduokit Morletą, aš turiu suvartoti visos karjeros vertos priekabios kritikos. Taigi, mes matome nuožmią smulkiaburžujiškų interesų gynybą apsimetančia politika. Tekstai apie antagonizmą, tuomet visi į barą. Vietoje to, Landas rimtai priėmė – prieidamas net iki psichozės ir sau sukeltos šizofrenijos – spinozišką-nyčiską-marksistinį įsaką, kad į teoriją nederėtų žiūrėti rimtai, jei ji išlieka tik reprezentacijos lygmenyje.
         Fisher

Intelektualai dažnai būna subjektyvūs ir individualistiški, nepraktiški savo mąstysena ir neryžtingi savo veiksmuose iki tol, kol jie besąlygiškai neįmeta savęs į masines revoliucines kovas arba neapsisprendžia ginti masių interesus bei su jomis susilieti.
         Mao

Viena iš sudėtingiausių užduočių filosofams yra nusileisti iš minčių pasaulio į tikrąjį.
         Marx

Galutinėje instancijoje, filosofija yra klasių kova teorijos lauke.
         Althusser

Kovoje, kuri yra filosofija, visi karo metodai yra leidžiami, įskaitant plėšimą ir maskavimąsi.
         Althusser

Bet jei ateities konstravimas ir visa ko išsprendimas visiems laikams nėra mūsų reikalas, tai tik dar labiau išryškina ką mes turime padaryti dabar: aš kalbu apie negailestingą kritiką visa ko, kas egzistuoja, negailestingą ir ta prasme, kad ji nebijo išvadų prie kurių prieina ir ta prasme, kad ji lygiai taip pat nebijo konflikto su esančiais valdžioje.
         Marx

Kritikos ginklas, žinoma, negali pakeisti kritikos ginklu.
         Marx

Kovojant prieš dabartinę padėtį, kritika nėra galvos aistra, tai yra aistros galva. Tai ne lancetas, o ginklas. Jo objektas yra jo priešas, kurį jis siekia ne paneigti, bet sunaikinti.
         Marx

VIII.

Iki šiol buvo kritikuotas tik protokapitalizmas.
         Land

Pirmas klausimas, kurį mes turime užduoti humanistui ar marksistui yra: ar jūsų įsipareigojimai nėra pasenę?
         Negarestani

Trisdešimt neoliberalizmo metų iš daugumos į kairę linkstančių politinių partijų atėmė radikalią mintį, pavertė jas tuščiavidurėmis ir paliko jas be liaudies mandato. Geriausiu atvejus jų atsakymas į dabartines mūsų krizes buvo kvietimas sugrįžti prie keinsistinės ekonomikos, nepriklausomai nuo to, kad nebeegzistuoja tos sąlygos, kurios įgalino pokarinę socialinę demokratiją. Mes negalime sugrįžti prie masinio industrinio-fordistinio darbo tiesiog panorėję, jei tai apskritai įmanoma.
         Williams/Srnicek

Mes turime atsikratyti sugrįžimo prie fordistinio darbo iliuzijos; mes turime pagaliau suvokti perėjimą iš materialiaus darbo hegemonijos į imaterialaus darbo hegemoniją.
         Negri

Svarbiausia takoskyra šiandieninėje kairėje yra tarp tų, kurie laikosi įsikibę lokalistinės, tiesioginio veiksmo ir nepermauldaujamo horizontalumo folk-politikos, ir tų, kurie […] jaučiausi patogiai su abstrakcijos, sudėtingumo, globalumo ir technologijos modernybe.
         Williams/Srnicek

Mes visi keikiame klasinius skirtumus, bet tik maža dalis žmonių iš tikrųjų nori juos panaikinti. […] Tiksliau, yra būtina norėti jų nebūvimo, bet jūsų noras nėra veiksmingas, jei jūs nesuvokiate, ką tai reiškia. Faktas, kurį reikia suvokti yra tas, kas panaikinant klasinius skirtumus yra panaikinama yra dalis jūsų pačių. […] Aš turėčiau pakeisti save taip smarkiai, kad galiausiai vargiai atpažinčiau save esant tuo pačiu žmogumi.
         Orwell

Naujas pasaulis neatsiranda iš pasipriešinimo; mes priešinamės vardan seno pasaulio.
         Williams/Srnicek

Susirūpinimas dėl politinio veiksmo rizikos privedė dalis šiandieninės kairės prie situacijos, kurioje jos reikalauja kažko naujo, bet kažko naujo be jokios rizikos. […] Įvykis (revoliucinis lūžis) tampa geimo be atsakomybės išraiška. Mesijiškas įvykis žada supurtyti mūsų stagnuojantį pasaulį ir nuvesti mus prie naujo istorijos etapo, patogiai atsisakant viso sudėtingo darbo, vadinamo politika.
         Williams/Srnicek

Šiandien grėsmė yra ne pasyvumas, bet pseudo-aktyvumas, poreikis „būti aktyviam“, „dalyvauti“, paslėpti Nebūtį to, kas yra daroma.
         Žižek

Geriau nedaryti nieko, nei prisidėti prie atradimo formalių būdų padaryti matomu tai, ką Imperija ir taip pripažįsta egzistuojant.
         Badiou

Viskas, ko reikia yra nedidelis perspektyvos pokytis, ir visas “pasipriešinimas”, esančių valdžios bombardavimas neįmanomais “griaunančiais” (ekologiniais, feministiniais, antirasistiniais, antiglobalistiniais…) reikalavimais, pasirodo kaip vidinis galios mašinos šėrimo procesas, suteikiant jai medžiagos veikti toliau.
         Žižek

Tiek, kiek protestas išlieka isteriška Šeimininko provokacija be pozityvios programos senąją tvarką pakeisti nauja, tiek jis iš esmės funkcionuoja kaip (žinoma, nepripažįstamas) šaukimasis naujo Šeimininko.
         Žižek

Politinės valios atsiėmimas pirmiausia reiškia pripažinimą, kad geismo lygmenyje mes esame įtraukti į negailestingą Kapitalo mėsmalę. Permesdami blogį ir neišmanymą fantazmatiniems Kitiems, mes nepripažįstame savo pačių prisidėjimo prie pasaulinių priespaudos tinklų.
         Fisher

Yra lengva įsimylėti pašėlusiai kūrybingą judėjimą pirmaisiais metais po Spalio Revoliucijos, suprematistams, futuristams, konstruktyvistams ir taip toliau, konkuruojant dėl viršenybės revoliuciniame užsidegime; bet yra kur kas sunkiau vėlyvųjų 1920-ųjų priverstinės kolektyvizacijos siaube pamatyti bandymą paversti šį revoliucinį užsidegimą nauja socialine santvarka. Nėra nieko etiškai šlykštesnio nei revoliucinės Nuostabiosios Sielos, kurios atsisako porevoliucinės dabarties kančiose pamatyti savo pačių svajonių apie laisvę tiesą.
         Žižek

Buržuazinė kairė […] kuri rauda dėl to, kad kapitalistinė rinka apriboja heterogeninį politinį lauką, gali būti kritiška kapitalizmui, bet ji nėra revoliucinė. Ji protestuoja prieš rinką, nes mano, kad rinka homogenizuoja heterogeniškumą ir užveria atvirumą savo ribotais, racionaliais skaičiavimais. Vietoje to, kairė siekia apginti begalinį heterogeniškumą, begalinius skirtumus, nesuskaičiuojamą, neekonomizuojamą ir radikalų kitoniškumą nuo rinkos galios. Siekis žinoma yra geras ir kilnus, bet nepaisant to, išsireiškiant ortodoksine marksistine kalba, tai yra ‘idealistiška’. […] Jos nuorodos į begalybę reiškia, kad antikapitalistinė kritika išlieka viso labo kritika – kritika, kuri, savo ruožtu, tampa begaline, pasikartojančia ir tautologine. Blogiausiu atveju, tokia kritika tampa rinkos apologija.
         Groys

Turint omenyje [abstrakčią] globalaus kapitalo prigimtį, bet koks postkapitalistinis projektas reikalaus ambicingo, abstraktaus, tarpiško, kompleksiško ir globalaus požiūrio.
         Williams/Srnicek

Negali būti jokio sugrįžimo prie prieškapitalistinių teritoriališkumų. Antikapitalizmas privalo oponuoti Kapitalo globalizaciją su savo autentišku universalumu.
         Fisher

Antikapitalizmas turi prisiimti ne tik demistifikuojančios, depresyvios desublimacijos, bet ir naujų sublimacijos būdų kūrimo formą.
         Fisher

Veiksmingas antikapitalizmas privalo būti Kapitalo konkurentu, o ne reakcija į jį.
         Badiou

IX.

Normų vartojimas nesukuriant jokių yra konkreti šiandieninės kritinės marksistinės teorijos realybė.
         Negarastani

Dogmatikai ir talmudistai laiko marksizmą ir įvairias jo išvadas bei formules rinkiniu dogmų, kurios ‘niekada’ nesikeičia, nepaisant pokyčių visuomenės vystymosi sąlygose. Jie mano, kad jei jie mintinai išmoks šias išvadas ir formules ir pradės jas cituoti be jokio ritmo ar priežasties, tuomet jie galės išspręsti absoliučiai visas problemas, tikintis, kad šios įsimintos išvados ir formulės jiems bus naudingos kiekvienu laikotarpiu, kiekvienoje šalyje, kiekvienoje situacijoje. Tačiau tokią idėją gali puoselėti tik žmonės, kurie mato marksizmo paviršių, bet ne jo esmę, kurie atmintinai išmoksta marksizmo išvadas ir formules, bet nesupranta jų turinio.
         Stalin

Marksizmas nepripažįsta nekintančių išvadų ir formulių, privalomų kiekvienai epochai ir laikotarpiui. Marksizmas yra bet kokio dogmatizmo priešas.
         Stalin

Todėl ortodoksinis marksizmas nereiškia nekritiško Marxo tyrimo išvadų priėmimo. Tai nėra nei ‘tikėjimas’ viena ar kita teze, nei ‘šventos’ knygos egzegezė. Priešingai, ortodoksija nurodo išimtinai į metodą.
         Lukacs

Dialektinis materializmas, kuris yra mokslinio socializmo pagrindas, kartą ir visiems laikams atsiribojo nuo “amžinų” formulių. Istorinė dialektika parodė, kad nėra jokių “amžinų” tiesų ir nėra jokių “teisių.”
         Luxemburg

Kariuomenė, kuri nesimoko naudotis visais ginklais, visomis priemonėmis ir visais metodais, kurie yra ar gali būti prieinami priešui, elgiasi neprotingai ar net nusikalstamai. Tai galioja politikai dar labiau nei karo menui.
         Lenin

Atsisakyti kompromisų “iš principo,” atsisakyti kompromisų apskritai, nepriklausomai nuo jų tipo, yra vaikiška. Politinis lyderis, kuris nori būti naudingas revoliuciniam proletariatui, privalo gebėti atskirti konkrečius kompromisų atvejus, kurie yra nedovanotini ir yra oportiunizmo ir išdavystės išraiška.
         Lenin

Pasakymas, kad “Syriza nebuvo proletarinė diktatūra” nesuteikia jokių įžvalgų ir pademonstruoja valdžios baimę. Tai reiškia, kad Kairė neturi jokios tiesioginės programos, jokios krypties ar veiksmo kurso – tik orią opoziciją politikai. Kaip tikrieji socialistai 19-ame amžiuje, praktiniai tokios orios pozicijos padariniai yra reakcionierių pergalė.
         Anonimas

Vieni klastingiausių spąstų, kurie tyko marksistinių teoretikų, yra paieška Žlugimo momento, kuomet marksizmo istorijoje viskas pasisuko neigiama linkme.
         Žižek

Net jei – o tiksliau, būtent todėl kad – norima nuožmiai kritikuoti marksistinę praeitį, pirmiausia reikia ją priimti kaip “savo”, prisiimant už ją visiška atsakomybę, o ne komfortabiliai atsikratyti “blogo” posūkio, primetant jį išoriniam veiksniams (“blogam” Engelsui, kuris buvo per kvailas, kad suprastų Marxo dialektiką, “blogam” Leninui, kuris nesuprato Marxo teorijos esmės, “blogam” Stalinui, kuris sugadino kilnius “gero” Lenino planus ir t.t.).
         Žižek

Tuomet pirmas dalykas, kurį reikia padaryti yra visiškai priimti didelį poslinkį marksizmo istorijoje, sutelktą dviejuose didžiuose perėjimuose (tiksliau – smarkiose pjūviuose): perėjime iš Marxo į Leniną bei perėjime iš Lenino į Mao.
         Žižek

Taip pat, kaip Kristui reikėjo Pauliaus “išdavystės” tam, kad krikščionybė iškiltų kaip universali bažnyčia, […] Marxui reikėjo Lenino “išdavystės”, kad būtų įvykdyta pirmoji marksistinė revoliucija: vidinė kiekvieno “pradinio” teksto būtinybė yra būti “išduotam” ir išgyventi šią “išdavystę”, išgyventi šį grubų išplėšimą iš pradinio konteksto ir įmetimą į nepažįstamą klimatą, kuriame jis turi atrasti save iš naujo – tik šiuo būdu gimsta universalumas.
         Žižek

Atrodo, kad Napoleonas yra rašęs: “On s’engage et puis … on voit.”, kas grubiai išvertus reiškia: “Pirma stok į rimtą kovą ir tuomet žiūrėk kas gausis.” Na, mes pirma žengėme į rimtą kovą 1917-ųjų Spalį. Ir dabar nebėra jokios abejonės, kad visumoje mes tapome nugalėtojais.
         Lenin

Lenino veiksmas – jo šuolis į Tikrovę – buvo radikaliai singuliarus veiksmas (niekas marksistinėje teorijoje jo nepateisina), bet būtent todėl jis įkūnija universalią šios teorijos tiesą. Jos vienašališkas ir singuliarus tiesos teiginys turėjo revoliucionuoti visą politinę erdvę.
         de Kesel

Reikėtų priimti revoliucinį veiksmą, kuris nėra padengtas didžiuoju Kitu. Garantijos ieškojimas yra veiksmo bedugnės baimė.
         Žižek

IX.

Egzistuoja šiuolaikinis mitas, paplitęs feministinėje literatūroje, kad marksizmas viso labo paskelbia, jog “socializmas išspręs moters klausimą” ir tai yra viskas. Tai yra labai patogus mitas, nes yra labai lengva jį išjuokti ir tuomet tampa nebebūtina susipažinti su tuo, ką marksizmo pradininkai iš tiesų propagavo ir kaip marksistinės moterys iš tikrųjų organizavosi.
         Draper

Nėra jokios abejonės, kad egzistuoja moters klausimas. Tačiau mums – kurios turi teisę būti įskaičiuotos į dirbančiosios klasės gretas arba dėl savo padėties, arba dėl savo darbo vardan dirbančiųjų – ši problema priklauso bendram dirbančiosios klasės judėjimui. […] Mes nesame moterys, surinktos kovoti prieš vyrus, bet dirbančiosios, kurios kovoja prieš išnaudotojus.
         E. Marx

Po to, kai Jakobinų dominavimas Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos metu buvo užbaigtas, kuomet karietos vežė supančiotą Robespierą link giljotinos, nuogos, buržuazijos pergalės apsvaigintos prostitutės begėdiškai šoko iš laimės gatvėse aplink kritusį revoliucinį herojų. Ir kuomet 1871-ųjų Paryžiuje herojiška dirbančiųjų Komuna buvo sutrypta kulkosvaidžių, pašėlusios buržua moterys, savo kruvinu kerštu palaužtam proletariatui pralenkė net savo gyvuliškus vyrus. Pasiturinčiųjų klasių moterys visuomet bus aršios gynėjos dirbančiųjų išnaudojimo ir priespaudos, kuri joms suteikia būtinas priemones jų socialiai beverčiai egzistencijai.
         Luxemburg

Per du metus Sovietų valdžia, vienoje labiausiai atsilikusių valstybių Europoje, vardan moterų emancipacijos ir jų lygybės su “stipriąją” lytimi padarė daugiau nei visos pažengusios, apsišvietusios, “demokratiškos” pasaulio respublikos padarė per 130 metų.
         Lenin

Remiantis planais, šeimos, kaip uždaros institucijos, vieta turėjo būti okupuota išbaigtos socialinės rūpybos ir apgyvendinimo sistemos: motinystės namai, vaikų lopšeliai, darželiai, mokyklos ir ligoninės, sanatorijos, sporto organizacijos, kino teatrai ir t.t. Visiška šeimos namų priežiūros funkcijų absorbcija socialistinės visuomenės institucijų, suvienijant visas kartas solidarume ir abipusėje pagalboje, turėjo suteikti moteriai, o tuo pačiu ir mylinčiai porai, tikrą išsilaisvinimą nuo tūkstančio metų senumo pančių.
         Trotsky

Vaiko gimdymas paverčia moterį beveik begyvia, kraujo nusėta mėsos krūva, iškankinta ir vedama paklaikusio skausmo.
         Lenin

Žmonės bet kokiais būdais turėtų būti išlaisvinti iš reprodukcijos tironijos gniaužtų.
         Hester

Pozicionuoti kūną kaip vieną iš potencialių vietų feministinei technopolitinei intervencijai yra vienas iš galimų įrankių atsisakant inevitablizuoti kančią.
         Hester

Kaip ir kada biologinė ir socialinė lytis tapo esminiu feminizmo objektu, vietoje to, kad būtų kažkas, ko mes siekiame atsikratyti? Ne, klausimas turėtų būti formuluojamas kitaip: koks feminizmas siekia išsaugoti, o ne sumažinti, eliminuoti ar bent jau praskiesti biologinę ir socialinę lytį? Jei moterų studijos turi problemų įsivaizduojant save anapus biologinės ir socialinės lyties, tai pripažintų jų šiandienį prisirišimą prie jų pastovios socialinės, politinės, psichinės ar ekonominės svarbos, tokiu būdu parodydamos nerevoliucinį jutimą ir tikslą moters studijų šerdyje. Tokios moters studijos atsiranda po revoliucinio feminizmo pralaimėjimų; jos įformina save kaip neutopišką instituciją su kiek daugiau nei nereikšmingu prisirišimu prie nelaimingos dabarties.
         Brown

Feminizmas neprasidėjo nuo siekio patvirtinti kažkokią kitokią moterišką tapatybę, bet dėl to, kad daugmaž pusė žmonijos neegzistavo politine prasme. […] Šis išstūmimas nėra viso labo kitos pusės išstūmimas, bet, virš visko, išstūmimas pačių šios represijos ištakų, pačio šio skilimo, pačios šios takoskyros, pačio šio antagonizmo, kaip tokio.
         Zupančič

Emancipacinė politika prasideda būtent nuo tapatybės praradimo ir šiame praradime nėra nieko apverktino.
         Zupančič

Poslinkis, kurį pasiekė psichoanalizė yra poslinkis nuo seksualumo laikymo moraline ar medicinine problema iki fokusavimosi ties jo problematišku ontologiniu ir epistemologiniu statusu.
         Zupančič

Biseksualumas buvo psichoanalitinė sąvoka dar iki jai tampant dekonstrukcine. Bet skirtumas tarp dekonstrukcijos ir psichoanalizės yra tas, kad pastaroji nesupainioja biseksualumo fakto – tai yra, fakto, kad moters ir vyro signifikantai negali būti visiškai atskirti – su seksualinio skirtumo neigimu.
         Copjec

Seksualinis skirtumas nėra diskursyvi, simbolinė konstrukcija; veikiau jis atsiranda būtent ten, kur simbolizacija susikerta. […] ‘Vyras’ ir ‘moteris’ nėra dvi vienas kitą papildančios Visumos dalys, jie yra du (nepavykę) bandymai simbolizuoti šią Visumą.
         Žižek

Mano argumentas nėra tas, kad egzistuoja tik dvi lytis, bet veikiau: egzistuoja tik plyšys, antagonizmas. Antagonizmas nėra viso labo antagonizmas tarp dviejų dalykų, bet taip pat, ir daug svarbiau, tai kas struktūruoja patį lauką, kuriame dalykai pasirodo.
         Zupančič

Apsiginkluokime! Mes turime prigimtinę ir įstatyminę teisę. Apsiginkluokime ir parodykime vyrams, kad mes nesame prastesni už juos nei dorybėje, nei drąsoje.
         de Mericourt

Baltųjų armijos karininkų prisiminimuose dažnai galima rasti nuožmiai įniršusios Raudonųjų Gvardijos politinės komisarės vaizdinį. Tai buvo emancipuotos moterys. Joms nereikėjo MeToo debatų.
         Žižek

X.

Du dalykai skiria Marxą nuo panikuojančio socializmo: pirma, jo kritikos sistemiškumas. Antra, modernistinis Marxas.
         Fisher

Humanizmas ir scientizmas […] yra dvi žmonijos domestikavimo išraiškos formos.
         Camatte

Kas yra žmogus? Jis jokiais būdais nėra išbaigtas ar harmoniškas padaras. Ne, jis vis dar yra labai nerangi būtybė. Žmogus, kaip gyvūnas, neišsivystė pagal planą, bet spontaniškai ir sukaupė daugybę prieštaringumų. Klausimas kaip edukuoti ir reguliuoti, kaip patobulinti ir išbaigti fizinę ir dvasinę žmogaus konstrukciją, yra milžiniška problema, kuri gali būti suprasta tik remiantis socializmu. […] Sukurti naują ‘patobulintą’ žmogaus ‘versiją’ – tai yra ateities komunizmo užduotis. […] Žmogus turi žiūrėti į save ir matyti save kaip žaliavą ar geriausiu atveju – beveik išbaigtą produktą ir pasakyti: ‘Pagaliau, mano mielas homo sapiens, aš su tavim dirbsiu.’
         Trotsky

Priėjimas prie simbolinių ir sociotechnologinių priemonių dalyvavimui normų konstravime ir keitime yra išskirtinai žmogiškas; todėl užduotis tirti tai, kas ‘mes’ esame yra nuolatinis darbas, kurio kartotiniai koncepcijos ir veiksmo ciklai duoda ‘nemonotoniškus’ rezultatus. Šia prasme, suprasti ir įsipareigoti žmogui yra tapatu žmogaus keitimui ir konstravimui.
         Mackay /Avanessian

Visos teigiamos žmogaus prigimties formuluotės, nepriklausomai nuo to ar jos yra psichologinės, istorinės, antropologinės ar sociologinės, galiausiai yra sąlygotos nepripažįstamų metafizinių prietarų.
         Brassier

Mes galime pasakyti net tai, kad žmogiškoji būsena reiškia būti groteskišku, nes žmogiškasis padaras yra tas, kuris nepritampa, kuris yra gamtos išsigimėlis, kuris neturi vietos gamtinėje santvarkoje ir kuris geba sukombinuoti gamtos gaminius į šlykščias naujas formas.
         Fisher

Bet kuris apšauktas esąs ‘nenatūralus’ dominuojančių biologinių normų akivaizdoje, bet kuris patyręs neteisybę vardan natūralios santvarkos, supras, kad ‘gamtos’ garbinimas neturi nieko mums pasiūlyti.
         Hester

Tik Prometėjiška beribio viešpatavimo virš visuomenės ir jos aplinkos politika yra veiksni susitvarkyti su globaliomis problemomis ar pasiekti pergalę prieš kapitalą.
         Williams/Srnicek

Prometėjiškumas yra paprasčiausias teiginys, kad nėra jokios priežasties priimti iš anksto numatytas ribas tam, ką mes galime pasiekti ar būdus, kuriais mes galime pakeisti save ir savo pasaulį.
         Brassier

Prometėjiškumas yra bandymas dalyvauti pasaulio kūrime nesivadovaujant jokiais dangiškais planais. Jis seka iš suvokimo, kad bet koks mūsų geismo žinoti į pasaulį įvedamas pusiausvyros pažeidimas yra nei daugiau, nei mažiau kritikuotinas nei pusiausvyros nebūvimas, kuris jau ir taip egzistuoja pasaulyje.
         Brassier

Problema su ‘vakarietišku mechanistišku požiūriu’ nėra ta, kad jis pamiršo/nuslopino senovinę holistinę Išmintį, bet ta, kad jis nuo jos deramai neatsiribojo.
         Žižek

Neįmanoma pakelti gyvūno iki žmogaus lygmens; galima tik nutempti žmogų iki gyvūno lygmens.
         Anonimas

Nėra grynai “natūralaus” ekvalibriumo, švarios upės ir oras ir t.t. yra geidžiamos tik jeigu, užslėptai, mes žvelgiama į gamtą iš mūsų rūšies išgyvenimo perspektyvos. Kitaip tariant, toks ekologiškai orientuotas “išcentravimas” jau remiasi pasalia teleologine gamtos subordinacija žmogui.
         Žižek

Būtent pačio ekvalibriumo prielaida yra teologinė: teiginys, kad egzistuoja ‘pasaulio kelias’, gatavas pasaulis, kurio santvarka turi būti tiesiog priimama kaip galiausiai neįskaitoma, buka duotybė, tai yra nepageidaujamai teologiška.
         Brassier

“Gamta” Žemėje jau yra taip “prisitaikiusi” prie žmogaus intervencijų, žmogaus “tarša” jau yra taip smarkiai įtrauka į išklibusį ir trapų “natūralios” Žemės reprodukcijos balansą, kad jų sustabdymas privestų prie katastrofiško disbalanso.
         Žižek

“Gamta” kaip subalansuotos reprodukcijos teritorija, kaip organiška tėkmė į kurią žmonija įsikiša su savo puikybe, brutaliai išvesdama jos cirkuliarų judėjimą iš bėgių, yra žmogaus fantazija.
         Žižek

Gamta, toli nuo būvimo logiška, ‘tikriausiai yra visiškas savęs perteklius,’ purvini pelenai ir niekieno liepsna; ir šis niekas yra milžiniškas.
         Land

Pasakyti, kad žmonija negali niekur atsitraukti reiškia: ne tik kad nėra jokio “didžiojo Kito” (autonomiškos simbolinės santvarkos, kaip aukščiausio prasmės garanto); nėra ir jokios Gamtos, kaip subalansuotos savireprodukcinės santvarkos, kurios homeostazė yra sutrikdyta, išstumta iš kelio nesubalansuotos žmogaus intervencijos. Ne tik, kad didysis Kitas yra “grotuotas,” bet taip pat ir Gamta yra grotuota.
         Žižek

XI.

Miesto kapinės galėtų sutalpinti visus karstus, atsiradusius dėl to trumpo Teroro, dėl kurio drebėti ir gedėti mes visi buvome taip kruopščiai išmokyti; bet visa Prancūzija vargiai galėtų sutalpinti karstus, atsiradusius dėl daug senesnio ir tikro Teroro […] kurio didumo nė vienas iš mūsų nebuvo išmokytas matyti ar gailėti jo, kaip jis nusipelno.
         Twain

Smerkti Jakobinų terorą, reiškia sakyti TAIP “tam senam ir tikram Terorui.”
         Žižek

Tiesa nėra kažkas sukonstruojamo rožių sode.
         Badiou

Aš tikiu, kad mes kažkada žinojome, bet pamiršome tiesą, kad jokia indulgencija negali panaikinti smurto žymių: jas eliminuoti gali tik smurtas.
         Sartre

Smurtas, kaip ir Achilo ietis, gali išgydyti žaizdas, kurias jis sukūrė.
         Sartre

Pirmasis pasaulio-redukcijos, stabų sunaikinimo ir senojo pasaulio pašalinimo smurte ir skausme momentas pats yra prielaida kažko naujo rekonstrukcijai. Pirmasis absoliučios imanencijos momentas, tuščias absoliučios valstietiškos imanencijos ar neišmanymo puslapis yra būtini prieš  atsirandant naujiems ir net neįsivaizduotiems pojūčiams ir jausmams.
         Jameson

Mitinis smurtas yra kruvina valdžia virš paprasčiausio gyvenimo dėl jo paties, dieviškas smurtas – gryna valdžia virš viso gyvenimo vardan gyvenimo. Pirmasis reikalauja aukos, antrasis ją priima.
         Benjamin

Jei mitinis smurtas kuria įstatymus, dieviškas smurtas juos naikina; jei pirmasis sukuria ribas, antrasis besaikiškai jas naikina; jei mitinis smurtas vienu metu atneša ir kaltę, ir atpildą, dangiška galia tik išperka; jei pirmasis grasina, pastarasis smogia; jei pirmasis yra kruvinas, antrasis yra mirtinas nepraliedamas kraujo.
         Benjamin

Kuomet tie, kurie yra už struktūruoto socialinio lauko, smogia “aklai,” reikalaudami betarpiško teisingumo/atpildo IR jį įgyvendindami, tai yra “dieviškas smurtas.” […] Kaip bibliniai skėriai, dangiškoji bausmė už žmogaus nuodėmingą kelią, jis smogia iš niekur, priemonė be tikslo.
         Žižek

“Abstraktūs” protestai be turinio nėra nei smurto protrūkis be jokio tikslo, nei priemonė pasiekti konkrečių socialinių tikslų, bet, priešingai, priemonių perteklius virš bet kokio tikslo.
         Žižek

Benjaminiškas “dieviškas smurtas” turėtų būti suvokiamas […] kaip herojiškas suverenaus sprendimo vienatvėje prisiėmimas. Tai yra sprendimas (nužudyti, rizikuoti ar atiduoti savo gyvybę) priimtas visiškoje vienatvėje, be jokio didžiojo Kito priedangos.
         Žižek

Nuomonės, kad bet koks smurtas, įskaitant revoliucinį smurtą, yra blogis ir kad todėl komunistai neturėtų “glorifikuoti” ginkluotos kovos ir revoliucinės kariuomenės, susiveda į filosofiją vertą kvakerių ir senų išganymo armijos kambarinių. Leisti tokią propagandą komunistų partijoje yra tas pats, kas leisti tolstojišką propagandą apgultos tvirtovės įguloje.
         Trotsky

Tol, kol žmogaus darbo jėga ir, vadinasi, pats gyvenimas, išlieka mainų, išnaudojimo ir plėšikavimo objektu, ‘žmogaus gyvybės šventumo’ principas išlieka gėdingu melu, išsakomu su tikslu išlaikyti užguitus vergus savo grandinėse.
         Trotsky

Tam, kad padaryti individą šventu, mes privalome sunaikinti socialinę santvarką, kuri jį nukryžiuoja. Ir ši problema gali būti išspręsta tik kraujo ir plieno pagalba.
         Trotsky

Penki ar šeši šimtai nukirstų [aristokratų] galvų būtų užtikrinę tavo ramybę ir laimę; klaidingas žmogiškumas sulaikė tavo ranką ir nutraukė tavo smūgius; to kaina bus milijonai tavo brolių gyvybių.
         Marat

Atėjo laikas lygybei pakelti savo dalgį virš visų galvų. Atėjo laikas įbauginti sąmokslininkus. Puiku, tuomet, įstatymų leidėjai, įtraukite terorą į darbotvarkę. Būkime revoliucijoje, nes mūsų priešai visur rengia kontrarevoliucijas. Tegul teisingumo kalavijas pakyla virš visų nusikaltusiųjų galvų.
         Robespierre

Jei reikėtų rinktis tarp patriotinio patoso pertekliaus ir neveiksnumo ar nuosaikumo klampynės, net nebūtų jokių abejonių. Gyvybingas kūnas, kankinamas gyvasties pertekliaus turi daugiau resursų nei lavonas. Nenužudykime patriotizmo siekdami jį išgydyti. Patriotizmas yra ugningas savo prigimtimi; kas gali mylėti savo tėvynę šaltai?
         Robespierre

Kai aš buvau vaikas, man pasakė, kad kai žmonės miršta, jie tampa žvaigždėmis. Aš nelabai tuo tikėjau, bet galėjau tai įvertinti. Mes, trys raudonosios armijos kariai, mirę norėjome tapti Orionu. Mano širdis tampa ramesne galvojant, kad visi tie žmonės, kuriuos mes nužudėme, irgi taps žvaigždėmis tame pačiame danguje. Revoliucijai tęsiantis, kaip žvaigždės dauginsis!
         Okamoto

Neapykanta tironams ir meilė žmonijai turi tas pačias ištakas teisingo žmogaus širdyje.
         Robespierre

Tikrasis etinis išbandymas yra ne tik pasirengimas išgelbėti aukas, bet ir – tikriausiai dar svarbiau – nuožmus pasišventimas sunaikinti tuos, kurie paverčia jas aukomis.
         Žižek

Rizikuodamas nuskambėti absurdiškai, pasakysiu, kad tikras revoliucionierius yra vedinas didžiulio meilės jausmo. Yra neįmanoma įsivaizduoti autentiško revoliucionieriaus be šios savybės.
        Che Guevara

XII.

Kaip visuomet, grėsmė valdžiai kyla ne iš iracionalių atsitiktinumų, bet iš mechaniško nuoseklumo.
         Fisher

Mes turime visiškai atsikratyti idėjos tarp mūsų kadrų apie lengvas pergales sėkmės pagalba, be sunkios ir nuožmios kovos, be prakaito ir kraujo.
         Mao

Nuo išsivysčiusių valstybių mes atsiliekame penkiasdešimt ar šimtu metų. Mes turime panaikinti šį atstumą per dešimt metų. Arba mes tai padarysime, arba jie mus sutraiškys.
         Stalin

Tie, kurie neturi nieko, turi tik savo discipliną.
         Badiou

Nereikia nei bijoti, nei tikėtis, bet viso labo ieškoti naujų ginklų.
         Deleuze

Bet kokie neapsiginklavę žmonės yra vergai arba rizikuoja jais tapti bet kuriuo metu.
         Newton

Kuomet valstiečiai uždeda rankas ant ginklo, seni mitai išsisklaido ir vienas po kito yra panaikinami tabu: kovotojo ginklas yra jo žmogiškumas.
         Sartre

Be liaudies kariuomenės, liaudis neturi nieko.
         Mao

Tai, kad masės spontaniškai įsitraukia į judėjimą nereiškia, kad šios kovos organizacija tampa mažiau būtina. Priešingai, ji tampa labiau būtina.
         Lenin

Jei tu neturi kažko panašaus į partijos struktūrą, tuomet tu neturi jokios instuticionalizuotos atminties ir galiausiai kartoji tas pačias klaidas vėl ir vėl.
         Fisher

“Tautos militarizacija”, “apsiginklavusi liaudis”, kokia nelaimė! – galima tai išgirsti vis dažniau ir dažniau. Mes sakome: tautos militarizacija ir apsiginklavusi liaudis, įtraukiant vaikus ir, jei norite, moteris į karinius mokymus – tuo geriau, tuo greičiau karas pavirs pilietiniu karu, sukilimu. Padėti? Ne, mes nepadėsime trestams.
         Lenin

Mes privalome pademonstruoti atsidavimą, ištvermę, tvirtybę ir vieningumą. Niekas neturi mūsų stabdyti. Visi ir viskas turi būti panaudoti siekiant išsaugoti dirbančiųjų ir valstiečių valdžią, išsaugoti komunizmą.
         Lenin

Darbo militarizacijos pamatas yra tos valstybės prievartos formos, be kurių kapitalistinės ekonomikos pakeitimas socialistine amžiams išliks tuščiais žodžiais.
         Trotsky

Bolševikai nebūtų išlaikę valdžios du su puse mėnesio ar tuo labiau du su puse metų, jei ne griežčiausia ir tikrai geležinė disciplina mūsų partijoje.
         Lenin

Partija reikalauja, kad partijos kolektyvinės tapatybės “Mes” būtų “Aš” pagrindu: kovok su mumis, kovok mums, kovok dėl savo tiesos prieš partinę liniją, tačiau nedaryk to vienas, už partijos ribų.
         Žižek

Vienintelė tikra alternatyva anonimiškų socialinių mechanizmų kontrolei ir disciplinai yra ne ką mažiau nuožmi savidisciplina ir pasiruošimas.
         Žižek

Bet kaip dėl akivaizdaus absurdiškumo, kad [Spartoje] orumas, laisvė ir išmintis yra palaikoma ekstremalios karinės disciplinos, įskaitant silpnų vaikų atsikratymo praktikos? Šis “absurdiškumas” yra laisvės kaina. […] Laisvė nėra kažkokia duotybė, ji yra atgaunama per sunkią kovą, kurioje reikia būti pasirengus rizikuoti viskuo.
         Žižek

Nuožmi spartietiška karinė disciplina nėra tiesiog išorinė atėniškos “liberalios demokratijos” priešingybė, bet neatsiejama jos sąlyga, ji padeda jai pamatus: laisvas proto žmogus gali atsirasti tik per nuožmią savidiscipliną. Tikra laisvė nėra laisvė iš distancijos priimamo sprendimo, lyg renkantis tarp braškinio ar šokoladinio torto; tikra laisvė persidengia su būtinybe, tikrai laisvas sprendimas yra priimamas tuomet, kai pasirinkime ant kortos yra pastatoma pati egzistencija – yra pasirenkama taip, nes tiesiog “negalima daryti kitaip.”
         Žižek

Nenuostabu, kad visi aštuoniolikto amžiaus egalitariški radikalai, nuo Ruso iki Jakobinų, įsivaizdavo Prancūzijos respubliką kaip naująją Spartą: Spartos karinės disciplinos dvasia turi emancipacinę šerdį, kuri išlieka net atmetus Spartos klasinę valdžią, negailestingą vergų išnaudojimą ir jų terorizavimą ir taip toliau – nenuostabu, kad taip pat ir Trockis, sudėtingu “karinio komunizmo” laikotarpiu, Sovietų Sąjungą vadino “proletarine Sparta.”
         Žižek

Aš esu įsitikinęs, kad reikia atstatyti esminę lyderių funkciją komunistiniame procese, nepriklausomai nuo jo stadijos.
         Badiou

Lyderio vardo išaukštinimas toli gražu nėra revoliucinio proceso iškraipymas, bet yra imanentiškas tam procesui: išsireiškiant grubiai, be mobilizuojančios tikrinio vardo funkcijos, politinis judėjimas išlieka egzistuojančios Būties erdvėje, perteiktoje konceptualiomis kategorijomis – „reikalavimas neįmanomo“, pačių įmanomumo kontūrų keitimo dimensija atsiranda tik per tikrinio vardo intervenciją.
         Žižek

Valdovas yra išnykstantis mediatorius, kuris tau atiduoda tave patį, kuris priveda tave prie tavo pačio laisvės bedugnės: kuomet mes klausomės tikro lyderio, mes atrandame tai, ko mes iš tikrųjų norime (arba, tiksliau, ko mes visada norėjome to nežinodami). Valdovas yra reikalingas, nes mes negalime priimti savo laisvės tiesiogiai – tam, kad galėtume prie jos prieiti, mes turime būti pastumti iš išorės, nes mūsų “prigimtinė būsena” yra inertiškas hedonizmas, ką Badiou vadiną “žmogiškuoju gyvūnu”. Esminis paradoksas čia yra tas, kad kuo labiau mes gyvename kaip “laisvi individai be jokio Valdovo”, tuo labiau nelaisvi mes iš tikrųjų esame, būdami įkalinti egzistuojančių galimybių rėmuose – mes privalome būti įstumti/sukrėsti į laisvę Valdovo.
         Žižek

Aš padariau savo principu paprastą laisvės devizą: sapere aude – išdrįsk suteikti sau šeimininką! Visa kita yra netikra laisvė ir tikra vergija: mano jaunystėje būti prieš autoritarizmą reiškė būti pasirengus šaukti ‘Tegyvuoja Prezidentas Mao!’ Tik kretinai čia gali įžvelgti reikalavimą nuolankumui.
         Lardreau

Mes atgausime savo žmogiškumą. Arba mes jį atgausime, arba žemė bus sulyginta mūsų bandymų jį atgauti.
         Cleaver

Draugai, mes mylime saulę, kuri suteikia mums šviesą, bet jei turtingieji ir agresoriai bandytų ją monopolizuoti, mes pasakytume: ‘Tegul saulė užgęsta, tegul viešpatauja tamsa, amžina naktis…’
         Trotsky

Mano šūkis? UŽDĖK JUODĄ PIRŠTĄ ANT BRANDUOLINIO GAIDUKO. 400 metų paklusnumo, ramumos, šaltakraujiškumo ir nepasidavimo stresui bei nuovargiui turėtų įrodyti, kad aš esu žmogus tinkamas šiam darbui ir nepanikuočiau krizės akivaizdoje bei nuspausčiau mygtuką.
         Cleaver

Mes nė kiek nebijome griuvėsių. Mes paveldėsime žemę; dėl to nėra jokios abejonės. Buržuazija gali sunaikinti ir pražudyti savąjį pasaulį prieš paliekant istorijos sceną. Mes nešame naująjį pasaulį savo širdyse. Šis pasaulis auga kas minutę.
         Durruti

Tūkstančiai kankinių heroiškai paaukojo savo gyvybes vardan liaudies; aukštai iškelkime jų vėliavą ir žygiuokime pirmyn jų krauju nuspalvintu keliu.
         Mao

XIII.

Kapitalistinės visuomenės visada gali atsikvėpti ir pasakyti sau: su lyg dvidešimto amžiaus totalitarizmų griūtimi, komunizmas yra pribaigtas, ir ne tik pribaigtas, bet jis net neegzistavo, jis buvo tik šmėkla. Jos tiesiog nepripažįsta to, kas nepaneigiama. Šmėkla niekada nemiršta, ji visada išlieka ateinanti ir sugrįžtanti.
         Derrida

Praeities atminimas gali suteikti pavojingų įžvalgų, ir įsigalėjusi visuomenė atrodo susirūpinusi dėl ardančio atminties turinio.
         Marcuse

Visumoje, kiekvieno naujo istorinio kūrinio lemtis yra būti supainiotam su panašiu analogu iš senesnių ar net jau išnykusių socialinio gyvenimo formų.
         Marx

Prieiti prie išvados, kad galima tapti komunistu neasimiliuojant viso sukaupto žmonijos žinių turto, būtų mirtina klaida. Būtų klaidinga galvoti, kad užtenka išmokti komunistinius lozungus ir komunistinio mokslo išvadas, neįgyjant visų žinių, kurių rezultatu yra pats komunizmas. Marksizmas yra pavyzdys, kuris parodo kaip komunizmas atsiranda iš visų žmonijos žinių.
         Lenin

Iki šiol socializmas paprastai buvo nostalgiška diatribė prieš neišssivysčiųsį kapitalizmą, kuri rado eskatologišką mėgėjišką tribūną tarp prieškapitalistinių teritoriškumų liekanų.
         Land

Socializmas nereiškia, kad mes susirenkame į parlamentą ir priimame įstatymus, socializmas mums reiškia valdančiosios klasės nuvertimą su visų brutalumu, kurį proletariatas geba panaudoti savo kovoje.
         Luxemburg

Komunizmas mums yra ne būklė, kuri turi būti sukurta, ne idealas, prie kurio turi prisiderinti tikrovė. Komunizmu mes vadiname tikrąjį judėjimą, kuris panaikina dabartinę būklę. Šio judėjimo sąlygos kyla iš dabar esančių prielaidų.
         Marx

Komunizmas nėra idealas, normatyvinė santvarka, kažkokia etiko-politinė “aksioma,” bet kažkas, kas kyla kaip reakcija į tebevykstantį istorinį procesą ir jo aklavietes.
         Žižek

Mes nesakome pasauliui: sustabdykit savo kovas, jos yra kvailos; mes jums pateiksime tikros kovos pavadinimą. Mes viso labo parodome pasauliui dėl ko jis iš tikrųjų kovoja, ir savimonė yra kažkas, ką jis privalo įgyti, net jei to nenori.
         Marx

Istorinis materializmas nėra neutralus istorinės raidos “objektyvus žinojimas”, nes tai yra istorinio subjekto žinojimo veiksmas; kaip toks, jis implikuoja proletarinę subjektyvią poziciją. Kitaip tariant, “žinios”, deramos istoriniam materializmui nurodo į save, jos keičiasi besikeičiant jų “objektui” – tik per šį žinojimo veiksmą objektas tampa tokiu, kokiu jis iš tikrųjų “yra”.
         Žižek

Vienas dalykas, kuris sieja marksizmą ir psichoanalizę yra jų savęs pastatymas konflikte, kurį jie teorizuoja; jie patys yra dalis realybės, kurią supranta kaip konfliktinę ir antagonistišką. […] Tokioje situacijoje objektyvumas kriterijus yra ne neutralumas, bet teorijos gebėjimas turėti singuliarų, konkretų požiūrį situacijoje. Šia prasme, objektyvumas čia yra susietas su gebėjimu būti “neabejingu” ir “šališku.” […] Suvokti šios konfliktinės realybės esmę galima tik užimant vienas, bet ne kitas pozicijas šiame konflikte.
         Zupančič

Kontrastingai patogiai evoliuciniai pozicijai – visada pasirengusiai pripažinti savo pačios teiginių ribotumą ir reliatyvumą, bet vis tiek kalbančiai iš saugios distancijos, kuri leidžia reliativizuoti bet kokią apibrėžtą žinių formą – marksizmas ir psichoanalizė ‘neklysta’ pozicijoje, iš kurios kalba, būtent tol, kol jos nepaliaujamai kvestionuoja šią poziciją.
         Žižek

Aš manau, kad idėja, jog šiandien mes nebeturime centrinės kovos, bet daugybę kovų yra klaidinga, nes mes neturėtume pamiršti, kad tai modernus globalus kapitalizmas padėjo pamatus šiam kovų daugiui.
         Žižek

[Išskirtinis] susikoncentravimas ties ekonominėmis kovomis yra klaidingas – ne todėl, kad jis suteikia per daug svarbos ekonomikai, apleisdamas kitas kovas, bet būtent todėl, kad jis okliuduoją pačią klasių kovą.
         Žižek

Išvadinis dialektikos momentas nėra kažkoks centrinis taškas tarp dviejų ekstermumų, išlaikant kas yra gero abiejuose iš jų ir sujungiant juos į subalansuota vienetą, bet visiškai erdvės pakeitimas.
         Žižek

Radikalioje revoliucijoje žmonės ne tik realizuoja savo senas (emancipacines ir t.t.) svajones; veikiau, jei privalo iš naujo atrasti pačius svajojimo būdus.
         Žižek

Kitoks (galiausiai aukštesnis) pragyvenimo lygis yra pašalinis revoliucinio proceso produktas, ne jo tikslas.
         Žižek

Ta tuštuma link kurios kapitalistinis kūrybingas naikinimas gestikuluoja, bet nuolatos paslepia, yra revoliucinis lūžis. Tai yra Įvykio metas, bet taip pat metas traumos, kuomet ontologija yra suspenduojama, ir tai, kas taps realybe, tampa atviru klausimu.
         Fisher

Priėjimas prie universalumo nereiškia suvokimo, kad tu priklausai universaliai žmogaus rūšiai, ar prisiėmimo kažkokių ideologinių vertybių, kurios yra laikomos universaliomis. Tai reiškia suvokimą savo paties universalumo, kuris pasireiškia per savo partikuliarios tapatybės įlūžimus, kaip “negatyvumo darbas”, kuris pakerta bet kurią tapatybę.
         Žižek

Abstraktus universalumas yra nebyli viso partikuliaraus turinio terpė, konkretus universalumas ardo kiekvieną partikuliarią tapatybę iš vidaus; pati perskyrimo linija yra universali, judanti per visą partikuliarumo sferą, dalindama jį nuo savęs paties. Abstraktus universalumas yra vienijantis, konkretus universalumas yra kovos laukas – jis atneša kalaviją, o ne meilę. […] “Konkretus universalumas” reiškia, kad, būtent, mano partikuliari tapatybė yra suardyta iš vidaus, kad įtampa tarp partikuliarumo ir universalumo yra imanentiškas mano partikuliariai tapatybei.
         Žižek

Komunizmas išspręsta istorijos mįslė, ir ji žino esanti šiuo sprendimu.
         Marx

Ach, kokie vaizdai ir garsai ir skausmai slepiasi po šia migla. Ir mes manėme, kad mūsų kopimas iš to žiauraus slėnio nuves mus į vėsią, žalią ir taikią, saulės apšviestą vietą – bet čia visur džiunglės, laukinė ir žiauri plynė, užtvindyta griuvėsiais. Bet užsidėk savo karūną, mano Karaliene, ir mes pastatysime Naująjį Miestą ant šių griuvėsių.
         Cleaver