Ateitis nėra svarbi

Ateitis nėra svarbi

Technokratą lengviausią atpažinti iš jo diskurse pabrėžiamos „ateities“ ir „tikslų“ svarbos. Praktiškai visi šiandienos technokratai pabrėžia „ateities“ ir atsiribojimo nuo „praeities“ svarbą bei pristato save ir savo „politiką“ kaip geriausius įrankius konkretiems tikslams pasiekti. Iš čia, žinoma, kyla „mokslo“ ir „objektyvumo“ diskursas ir jo svarba.

Ir visai nesvarbu ar kalbama apie metropolinėms klasėms svarbiausią „planetos išgelbėjimo“ tikslą, apie konservatyvų siekį išsaugoti naciją, apie harmoningą socialistinio rojaus ateitį ar apie pseudo-marksistinį „materialinių poreikių“ patenkinimo tikslą.

Visais šiais atvejais yra kalbama ta pačia technokratine, antipolitine kalba ir apie atitinkamą ateities viziją, kuri turi apčiuopiamų implikacijų čia ir dabar. Bet kokios ateities vizijos ir bet kokių tikslų – kaip neperžengiamų politinių ribų – nusibrėžimas yra antitezinis socialistinei politikai, kuri niekada neapibrėžė savęs kaip dar vienu – geresniu – būdu patenkinti realius ir įsivaizduojamus žmonių poreikius ar dar vienu – geresniu – būdu pasiekti partikuliarių tikslų.

Partikuliarūs tikslai ir visa apimančios ateities vizijos, kuomet tai nėra infantylu ar reakcinga, tegali būti antraeilis faktas.

Tai nereiškia, kad mes kalbame Eduardo Bernsteino kalba, t.y. mes nekalbame apie tai, kad „tikslas yra niekas, judėjimas yra viskas.“ Priešingai, mes kalbame apie konkrečią opoziciją šitam sentimentui.

Kuomet Rosa Luxemburg polemizavo prieš šį sentimentą, jos opozicija nebuvo išreikšta per konkrečius partikuliarius tikslus. Jos atsakymas buvo paprastas ir tikslus: judėjimas nėra viskas, mes turime tikslą ir tas tikslas yra valdžia.

Tai nėra dar vienas partikuliarus tikslas greta gausybės kitų. Valdžios siekis yra universalus, jis yra bet kokių partikuliarių tikslų įgyvendinimo prielaida. Visi partikuliarūs tikslai yra antraeiliai santykyje su šiuo tikslu.

Bet ką reiškia valdžios siekis? Kaip reikėtų jį interpretuoti, kad jis nebūtų suprastas tik kaip dar viena partikuliari, savitikslė siekiamybė?

Siekti valdžios socialistui reiškia gilinti visuomenės žaizdą. Tai reiškia gilinti socialinį antagonizmą, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo kieno nors norų. Tai reiškia žmogiško orumo užtikrinimą. Kitaip tariant, socialistinė politika nėra voluntaristiška: ji yra objektyvus atsakas į objektyviai egzistuojančią visuomenės tiesą. Socialistinė politika turi ontologinį statusą.

Klausimas kas bus po to yra antraeilis. Tik įsivaizduokite ką būtų reiškęs Spalio Revoliucijos dalyvių postringavimas apie galimas revoliucijos pasekmes ar ką reikštų okupuotos šalies dvejonės dėl savo pačios nepriklausomybės pasekmių ar išskaičiavimas apie žmogiško orumo užtikrinimo kainą.

Tai paprasčiausiai nėra klausimai, kurie turi būti keliami šiandien. Jie nėra aktualūs, jie nėra svarbūs. Mes kovojame dabar – nes mes negalime to nedaryti – o apie pasekmes galvosime rytojOn s’engage et puis … on voit.

Kelti pasekmių klausimą šiandien gali reikšti tik norą atsiriboti nuo šiandieninės pareigos.

Užtenka paklausti savęs, jei „planetos išgelbėjimas“ ar „materialinių poreikių užtikrinimas“ yra galutiniai ir neperžengiami tikslai (tarp visų kitų), kas nutinka iškilus grėsmei šio tikslo įgyvendinimui? Kas nutinka, kai planetos egzistavimas yra pastatomas ant kortos? Kas nutinka, kai revoliucija garantuoja infrastruktūros ir visos materialinės bazės sunaikinimą? Akivaizdu, kad tokiu atveju proletariatas turi nuleisti savo ginklus ir pasiduoti. Tokiu atveju proletariato ginklas tampa nutaikytu į save patį. Ne, ne tampa, bet visada yra.

Draugai, nuleiskite ginklus. Mes kovojame prieš neteisybę, bet, ech, pasaulis nepaklūsta mūsų užgaidoms. Nuleiskite ginklus, bičiuliai, nes tik mūsų prostitucija gali užtikrinti pasaulio ateitį. Ech, neteisingas pasaulis, bet jis vis tiek geriau nei jokio!

Bailus technokratinis oportunizmas.

Dėl šios priežasties Marxas ir kiti socialistai visada atsisakydavo spekuliuoti apie socialistinę ateitį ir iškelti konkrečios socialistinės vizijos realizavimo tikslą. Tiek, kiek bet kokios ateities vizijos egzistuodavo, jos būdavo antraeilės ir instrumentalizuotos kažkam svarbesniam. Socializmas visada buvo praktiškai šiandienai. Socializmas visada reiškė savęs įmetimą į socialinę tiesą, kuri egzistuoja čia ir dabar. Socializmas visada buvo ne apie konkrečių tikslų įgyvendinimą, bet apie tai ką jis reiškia.

Šia prasme Žižekas yra absoliučiai teisus: ateitis nėra svarbi, ji jau įvyko ir mes dėl to negalime nieko padaryti, tačiau mes visada galime kovoti dėl praeities ir ją pakeisti.

Tai yra tiesa, kuria gyveno ir kurią įkūnijo visi devyniolikto ir dvidešimto amžiaus socialistai: tik tie, kurie yra pasirengę paaukoti ateitį, yra pasirengę dėl jos kovoti. Visa kita yra technokratinis mėšlas, nevertas socialistų dėmesio.

Similar Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *