Bernie Sandersas šalia naujo pasaulio

Bernie Sandersas

Po Syrizos ir kitų globalią reikšmę turinčių politinių kairės projektų baigties – ypač po dar šviežio leiboristų su Jeremy Corbynu priešaky sutriuškinimo – šiandien Bernie Sandersas ant savo pečių neša visos Vakarų kairės viltis. Sanderso kandidatavimo reikšmė, žinoma, nėra tik simbolinė: JAV vis dar yra esminis globalios santvarkos polis, todėl Sanderso prezidentavimas neabejotinai turėtų reikšmingų pasekmių ne tik JAV.

Tačiau be viso to, pats Sanderso kandidatavimas suteikia mums galimybę didesniam teoriniam aiškumui bei leidžia atfiltruoti pseudo-radikalus ir r-r-r-revoliucionierius: bet kas, kas išlaiko distanciją nuo Sanderso judėjimo remiantis formalizacijomis, t.y. kažkuo, kas gimė už pačio Sanderso judėjimo ribų, turėtų būti besąlygiškai ekskomunikuotas iš kairės kaip visiškas klounas. Visi, kurie išlaiko distanciją ir kritikuoja Sandersą dėl jo „parlamentarizmo,“ dėl jo „socialdemokratiškumo,“ ar dėl kokių nors kitų fantazijų neatitikimo, turėtų būti išjuokti taip, kad neberastų sielos ramybės kairėje.

Kritika viskam, taip, bet kritika, kuri gimsta iš vidinių kritikuojamo objekto prieštaringumų. Komunizmas, taip, bet komunizmas kaip judėjimas, gimstantis iš egzistuojančio kairės judėjimo prieštaringumų. Arba kritika/komunizmas reiškia tai, arba jie yra beverčiai.

Todėl neįmanoma atsiriboti nuo Sanderso judėjimo, nes bet ko verta kritika gali gimti tik pilnai – jei ne politiškai, tai bent „dvasiškai“ – dalyvaujant jo judėjime.

Sanderso judėjimas

Būtent Sanderso judėjimas yra kertinis ir esminis jo prezidentinės kampanijos pasiekimas. Todėl daugeliu atžvilgiu negalima tinkamai įvertinti Sanderso kampanijos žvelgiant tik į patį Sandersą, nes pats jo judėjimas gali peržengti bet kokį ribotumą, kurį galima įžvelgti Sanderso asmenyje.

Juk ir jo kritikams dažniausiai iškylanti problema su Sandersu yra ne pats jo asmuo ir net ne jo politiniai pasiūlymai, bet jo judėjimo aktyvistai ir šalininkai, „Bernie bros.“

Sandersas nesivelia ir nenori veltis į diskusijas apie galimą ar realią savo konkurentų korupciją, kai tuo tarpu jo surogatams nereikia jokių pastangų Bideną vadinti korumpuotu, o Bloombergą – oligarchu.

Jei Sandersas – dėl praktinių-politinių ar kitų priežasčių – palaiko daugiau ar mažiau dalykišką diskursą demokratų elito ir dominuojančios medijų atžvilgiu, jo judėjimo dalyviai neturi jokių iliuzijų elito atžvilgiu ir daiktus vadinu tikraisiais jų vardais.

Jei Sandersas išlaiko atstumą nuo „konspiracijų teorijų,“ tai jo judėjime nėra neįprasta atvirai kalbėti apie demokratų elito sąmokslus.

Jei Sandersas palaiko dalykiškus santykius su savo „senu, geru draugu“ Bidenu ir iki visai neseniai petis petin kovojo kartu su Warren, tai santykiai tarp Warren ir Sanderso kampanijos šalininkų visada buvo įtempti. Visgi, Warren ir Sandersas iškasė karo kirvį tik po to, kai pastarojo kampanijos kadrai viešai įvardino Warren kaip turtingesniųjų ir labiau išsilavinusių žmonių kandidatę.

Tačiau Warren prezidentinė kampanija turi ir pozityvią rolę Sanderso kampanijos atžvilgiu: ji iš esmės leido Sandersui sukurti tą judėjimą, kurį jis sukūrė, nes Warren kampanija natūraliai pritraukė labiau smulkiaburžujiškus, profesionalų-vadovų klasės (angl. PMC) atstovus, kurie priešingu atveju būtų galimai linkę į Sanderso pusę. Tai leido išvengti bereikalingos painiavos ir neįtraukė Sanderso kampanijos į moralistinės ir dar nuosaikesnės politikos bedugnę.

Bet nepaisant to, būtent čia slypi viena iš Sanderso laukiančių problemų: galimas Warren šalininkų įsitraukimas į Sanderso judėjimą ir neišvengiamas bandymas pakreipti jį šiai klasei būdinga ir priimtina linkme. Tai – esminė problema, nulėmusi Jeremy Corbyno pralaimėjimą.

Seno pasaulio žaizda

Nepaisant to, kad Sanderso kampanija daugiau ar mažiau atsiribojo nuo nuosaikaus ir moralistinio diskurso bei neįšoko į tapatybių politikos bedugnę, jo judėjimas – kaip ir pridera tokio kalibro ir reikšmės politiniam projektui – pritraukė įvairaus plauko šalininkų.

Tai neturėtų stebinti, nes iš pažiūros Sandersas yra senas, mielas, socialistinio grynumo įsikūnijimas, visą gyvenimą nuosekliai pasisakęs už teisingumą ir kovojęs prieš priespaudą bei bet kokias reakcijos manifestacijas. Prie to pridėkime plataus mąsto judėjimą ir turėsime kone bet kokiai kairei įtinkančią prezidentinę kampaniją.

Tačiau taip atrodo tik iš pažiūros. Visai nesvarbu ką apie visą savo kampaniją ir judėjimą galvoja Sandersas. Nėra svarbu, ką apie juos galvoja patys jų dalyviai. Nesvarbu ką apie juos mano ir jų šalininkai. Objektyviai Sandersas ir jo judėjimas yra arti to, kad dalyvautų kūrime kažko kokybiškai naujo. Tai yra kažkas, ką mes vadiname populizmu. Tai yra naujas pasaulis, kuris nebus priimtinas daliai tų, kurie šiandien Sanderso kampanijoje mato savo fantazijų atvaizdą. Todėl dažnai girdimi palyginimai su Trumpu neturėtų stebinti: juose yra tiesos.

Todėl yra klaidinga žiūrėti į Sanderso judėjimą, kaip į išbaigtą produktą. Jis yra bet koks, bet tikrai neišbaigtas. Užtenka artimiau susipažinti su pačiais Sanderso judėjimą sudarančiais aktyvistais ir jų diskursu, kad pamatyti judėjimą, kurio negalima laikyti statišku ir kuris yra naujos bazės ir naujo diskurso paieškose.

Todėl jei Sandersą galima kritikuoti, tai ne todėl, kad jis yra „socialdemokratas“ (ir t.t.), bet todėl, kad jo atspirties taškas yra klaidingas. Klaidingas ne dėl abstrakčiai suformuluotų r-r-r-revoliucinių principų, bet todėl, kad jis neturi ko jam pasiūlyti, pagal paties Sanderso judėjimo standartus. Sandersas užima per daug saugią poziciją ir įsivaizduoja, kad jis nėra karo lauke. Bet jis kariauja: o kariaudamas svetimais ginklais jis neišvengiamai yra vienu žingsniu už savo priešininkų nugarų.

Demokratų elitas, dominuojančios medijos ir jų diskursas neturi ko Sandersui pasiūlyti. Moralistiniai argumentai už ginklų kontrolę neturi ko jam pasiūlyti. Atsisakymas vadinti Bideną korumpuotu šunsnukiu neturi ko jam pasiūlyti. Atsisakymas vadinti Bloombergą oligarchu neturi ko jam pasiūlyti. Atsisakymas besąlygiškai atakuoti demokratų elitą, kaip pedofilijos, oligarchijos ir blogio šaltinį neturi ko jam pasiūlyti. Atsisakymas atakuoti spaudą, kaip melo ir dviveidiškumo šaltinį neturi jam ko pasiūlyti. Trumpai tariant, populistinio diskurso atsisakymas neturi ko jam pasiūlyti.

Todėl nepaisant viso savo pasiūlymų radikalumo, gilesne prasme, Sandersas nori ignoruoti ir pamiršti Trumpo fenomeną ir viso labo sugrąžinti pasaulį į prieš Trumpą buvusią jo vietą. Bet tame ką Trumpas padarė yra kažkas objektyvaus. Jis atvėrė seno pasaulio žaizdą. Tai nėra žaizda, kurią galima užgydyti: ji pasako kažką tikro apie seną pasaulį. To ignoruoti neįmanoma. Nesugebėjimas su tuo susitaikyti negali privesti prie nieko gero. Ir bent jau kol kas, nepaisant visko, Sandersas neišsiskiria taip, kaip turėtų: jis vis dar gali būti laikomas – ir ne be pagrindo – tik dar vienu demokratu.

Similar Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *