Demokratinė silpnaprotystė

Demokratinė silpnaprotystė

Jei yra viena frazė, kuri geriausiai įkūnija kairės silpnaprotystę; jos intelektualinę retardaciją; technokratinę esybę; vakarietišką, metropolinę aroganciją; politikos, valdžios ir elementariausios atsakomybės baimę, tai ta frazė yra „tiesioginė demokratija.“

Tai yra frazė, kuri įkūnija baimę veiksmo, nepadengto Kito žinojimu. Būtent tai yra šios koncepcijos esmė, kuri neturi nieko bendro su tuo, ką demokratija privalo reikšti: masių politizaciją, jų įtraukimą į politinį procesą ir svarbiausia, Kito sunaikinimą bei gebėjimą priimti būtį radikaliausiame jos kitoniškume.

Todėl bet kas neironiškai ir nekritiškai vartojantis šią frazę gali iš karto būti atmestas kaip intelektualiai ir politiškai bevertis.

Ši baimė yra priežastis, kodėl, pavyzdžiui, anarchistai per visą istoriją nesugebėjo sukurti jokio reikšmingo teorinio veikalo ar jokios įtakingos teorinės krypties. Jie niekada nesugebėjo turėti net savos istorijos. Visgi, kas yra anarchistinė istorija? Ar ji turi bet kokią reikšmę pasaulinei istorijai? Ar ji yra kas nors daugiau nei nesibaigiantis identiškų pralaimėjimų atkartojimas?

Tai taip pat yra priežastis, kodėl visi reikšmingiausi politiniai ir teoriniai įvykiai yra susieti su tokių vulgarių idėjų atmetimu, išjuokimu ar kritika. Nieko nuostabaus, kad ir šiandien reikšmingiausi filosofai – Badiou ir Žižekas – atvirai įvardija Demokratiją, kaip didžiausią priešą ir problemos esmę.

Demokratinė ideologija

(Tiesioginės) demokratijos kritika nėra instrumentinė, t.y. tai nėra demokratijos, kaip empirinio proceso, kritika. Tai visų pirmiausia yra jos ideologinės funkcijos kritika. Ši koncepcija neturi nieko bendro su konkrečiomis organizacinėmis ar intelektualinėmis problemomis, bet yra tik apie ideologiją. Todėl konkreti organizacinė kritika čia neturi jokios vietos.

Tai yra ideologinė koncepcija, kuri – kaip ir „planeta“ – nubrėžia ribas, kurių subjektas negali peržengti. Nieko nuostabaus, kad dažniausiai šios ideologinės šmėklos žengia koja kojon.

Ši demokratinė ideologija apibrėžia konkrečią pasaulio fantaziją, kuri leidžia subjektui neprisiimti jokios politinės ar intelektualinės atsakomybės santykyje ne tik su ateitimi, bet ir su dabarties iššūkiais.

Jei yra „savaime suprantama,“ kad „(tiesioginė) demokratija“ yra vienintelė ir galutinė organizacinė forma, jei yra „savaime suprantama,“ kad jos apibrėžtas pasaulis yra galutinė ir geriausia istorinių procesų ir veiksmų išdava, tuomet atsakomybės prisiėmimas už ją tampa perteklinis ir nereikalingas.

O kadangi „(tiesioginė) demokratija“ neišvengiamai suponuoja ir optimaliausią savireguliaciją ir savireprodukciją („juk žmonės patys geriausiai žino, ko ir kaip jie nori“), subjektui nereikia prisiimti atsakomybės ir už nieką kitą. Iškelti galimybę, kad subjektas gali stoti ar gali būti priverstas stoti skersai kelio tokiam demokratiniam procesui ir jo rezultatams yra tolygu sunaikinti demokratinio pasaulio iliuziją ir nužudyti jos ideologinę šmėklą.

O kai ši šmėkla atgula savo nusipelnyto poilsio, ką ji palieka savo vietoje, jei ne išgrynintą tyriausią baimę ir silpnaprotystę?

Tokios demokratinės fantazijos yra viso labo viena iš daugelio Kito žinojimo formų. Bet realybė yra tokia, kad žmonės nežino, ko nori. Tai nereiškia, kad kažkas kitas žino vietoje jų, bet kad šis nežinojimas yra objektyvus, t.y. nėra jokio Kito, kuris žinotų ir galėtų kažką garantuoti.

Suvesti visus paprastus žmones į vieną vietą, kur jie galėtų laisvai ir netrukdomi diskutuoti sau rūpimais klausimais bei priimti sprendimą skaidriu demokratiniu balsavimu – toks fantastinis scenarijus nereiškia absoliučiai nieko, jei kalbėsime apie priimamų sprendimų kokybę, teisingumą ar jų demokratinį pobūdį.

Empirinis demokratinis proceso užtikrinimas negarantuoja, kad to proceso išdava bus demokratinė. Ne tai apsprendžia tokio proceso rezultato turinį, o subjekto santykis su Kitu.

Revoliucinis procesas nėra apie egzistuojančių fantazijų realizaciją ar esamų poreikių patenkinimą, nes pats subjektas yra įtraukiamas yra revoliucinio virsmo verpetą, kuris nesuteikia jokių garantijų ir nepaguldo subjekto į šiltą filisteriško demokratinio komforto lovą.

Niekas negali garantuoti demokratinio veiksmo ar minties turinio. Demokratija kyla iš už pažįstamos būties komforto zonos. Jos kontekste, ideologinės šmėklos – didžiojo Kito formos – pasirodo esą nieko vertos. Dievas privalo mirti demokratiniame procese.

Similar Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *