Džokeris: nuo laisvės iki psichozės

Džokeris

Džokeris neabejotinai buvo vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio popkultūros kūrinių. Kaip toks, jis neišvengiamai turėjo politinių implikacijų bei iššaukė aibę politinių interpretacijų. Viena iš jų – Džokeris, kaip (kapitalistinės) visuomenės kritika.

Skurdas, smurtas, elito cinizmas, protestai ir tiesioginės aliuzijos į „klasių kovą“ neabejotinai sutvirtina tokios interpretacijos logiškumą.

Tačiau Džokeris jokia reikšminga prasme nėra kairysis filmas. Ne tik ta prasme, kad Toddas Phillipsas nesiekė jo tokiu padaryti, bet ir ta prasme, kad pačios tokios šio filmo interpretacijos yra klaidingos.

Nebent, žinoma, Arthuro Flecko smurtas yra interpretuojamas kaip „iššauktas visuomenės“ ir pats filmas yra laikomas viso labo Džokerio, kaip kapitalistinės visuomenės kūrinio („…you get what you fuckin’ deserve“), iliustracija.

Tokia interpretacija yra tiek pat nuobodi, kiek ji yra nutolusi nuo bet kokios kairės. Toks monistinis požiūris į Arthuro personažą („dėl visko kalta visuomenė“) atima iš jo elementarų žmogišką orumą bei jo gebėjimą priimti sprendimus ir būti už juos atsakingu. Vietoje to, Arthuras tampa viso labo „visuomenės“ auka, bejėgiu gyvuliu, kurio – nepriklausomai nuo jo veiksmų etinės vertės – reikėtų gailėtis taip, kaip yra gailimasi nušauto pasiutusio šuns („bet juk jis nekaltas, kad tokie jo instinktai“).

Banalus, sterilus mėšlas. Jei tai būtų viskas, ką siūlo Džokeris, jis nesiskirtų nuo galybės kitų filmų, kuriuos galima interpretuoti tokia pačia vulgaria schema.

Visas filmo išganymas slypi tame, kad Arthuras nėra viso labo pasyvus visuomenės produktas, bet pats aktyviai ir sąmoningai prisiima atsakomybę už save radikaliausia šių žodžių prasme.

Laisvė tapti džokeriu

Kas buvo Arthuras? Tik dar vienas žmogus, bandantis kabintis į gyvenimą jam diktuojamomis sąlygomis. Bet Arthurui – kaip ir visiems kitiems – šios sąlygos nėra „diktuojamos.“ Jos tiesiog yra. Taip kaip yra žemė ir saulė. Taip kaip yra barbariškos džiunglės ir virš jų esantis dangiškas elitas, įkūnijantis visų barbarų svajones ir aspiracijas.

Džiunglėse nėra solidarumo. Ten nėra nieko išskirtinai žmogiško. Tai yra pasaulis, kuriame tu stovi vienas prieš visus. Vienintelis dalykas, galintis apsaugoti tave šiame pasaulyje yra tik tavo ginklas. Laukiniai nežino kitų taisyklių; džiunglėse jų paprasčiausiai nėra.

Džokeris ant žemės

Tai yra erdvė, kurio gimsta ir klesti brutaliausias rasizmas ir visa apimantis kanibalizmas, kuriame barbarai ėda vienas kitą be jokios išeities. Vienintelė jų aspiracija: būti elito dalimi ar – daug realistiškiau – sulaukti jo malonės.

Elitas privalo būti Geras. Kitaip būti tiesiog negali.

Ši iliuzija palaiko visą pasaulį savo stovyje. Be jos pati realybė sutrūkinėtų ir prarastų savo konsistenciją.

Arthuro šeimoje šią iliuziją įkūnijo Thomas Wayneas. Jo mama Arthurui nuolatos kartojo, kad jei tik Thomas Wayneas žinotų…

Toks yra Arthuro pasaulis.

Bet jame atsiranda plyšys, kuomet Arthuras susiduria su trim jaunais darbuotojais iš Wall Streeto. Tai – kertinė filmo scena, pakeičianti viską iš esmės.

Kuomet šios trys padugnės priekabiavo prie moters ir tuomet pradėjo smurtauti prieš Arhturą, vedinas tik savo nerefleksuotų impulsų, Arthuras nušauna visus tris.

Kraujasiurbiai gavo tai, ko nusipelnė.

Bet tai nėra Arthuro intuicija. Priešingai, Arthurui jo veiksmai buvo neįmanomi. Kaip toks, kaip Arthuras galėtų kirsti kelią tokiems, kaip Wall Streeto trio? Tai yra neįmanoma. Tai yra aksioma, kuria vedinas veikė šis trio. Tai yra aksioma, kuri laiko visą pasaulį.

Bet neįmanoma įvyksta.

Arthuro reakcija į tai buvo kankinantis spengimas ausyse ir visiška panika. Bėgimas kuo toliau nuo vietos, kurioje buvo pakirsti angelai. To tiesiog negali būti.

Arthuras turi tik du sprendimus. Jis gali priimti neįmanomą, kaip neįmanomą ir pripažinti savo klaidą, kurią padarė ne savo noru. To kaina? Kulka sau į kaktą. (Įdomu, kad būtent nepavykęs Arthuro bandymas nusižudyti tualete buvo viena iš planuotų scenų.)

Kitas sprendimas? Priimti, kad neįmanoma nėra neįmanoma. Priimti, kad nėra jokių puolusių angelų ir nėra jokių angelų apskritai. Džiunglės yra visur. Barbarai gyvena ir virš mūsų. Ne, apskritai nėra jokio „virš mūsų.“ Džiunglės universalizuojamos.

Tai yra sprendimas, kurį priima Arthuras. Jis subjektyviai prisiima visą atsakomybę už tai, ką padarė su Wall Streeto trio.

Džokeris šoka

Tai nėra „visuomenė,“ kuri padaro Arthurą Džokeriu. Jei Arthuras būtų redukuojamas visuomenės produktas, jis veikiau būtų išsitaškęs savo smegenis ant tualeto sienų. Arthuras tampa Džokeriu ne dėl „visuomenės.“ Jis tampa Džokeriu nepaisant „visuomenės.“

Tai yra laisvė.

Naujo pasaulio prošvaistė

Visi elito turtai tik įkūnija kažką svarbesnio, kažką, ko turėjimą jie bando įrodyti pačiam Dievui. Juk elitą elitu padaro ne jų turtai, bet kažkas kito. Tas „kažkas kito“ yra tai, kas leidžia jiems natūralizuoti savo padėtį ir eternalizuoti kančias ir kanibalizmą. Tai yra kažkas, kas leidžia jiems įprasminti prasmę. Tai – diktuojantis signifikantas.

Bet Arthuras įrodė – visų pirmiausia sau – kad diktuojantis signifikantas nėra elito rankose. Jų rankos per daug mažos, kad galėtų jį nulaikyti. Ne, šis signifikantas dabar yra Arthuro rankose. Arthuro rankose – galimybė kurti naują pasaulį.

Valdančiosios klasės nustoja būti Arthuro siekiamybe. Tokios aspiracijos yra bevertės ir nebeturi prasmės, nes pastaroji gali egzistuoti tik valdančiosioms klasėms savo rankose laikant signifikantą ir visiems kitiems pasiduodant jo iliuziniam šarmui.

Arthurui nebereikia savęs pateisinti su nuoroda į kažkieno kito rankose laikomą galią įprasminti dalykus, įprasminti pačią prasmę. Arthuras yra žmogus pats iš savęs.

Jis susiranda merginą ir tampa jos geismo objektu. Nors kiti to ir nežino, bet jis yra įžymybė. Dabar jis turi kažką, kas leidžia jam būti centre.

Arthuras gali pats kurti naują prasmę.

Pseudorevoliucinė psichozė

Bet tai tebuvo naujo pasaulio prošvaistė. Tai buvo galimybė kurti naują prasmę, naują pasaulį. Bet Arthuras neliko ištikimas prasivėrusiai skylei visos realybės audinyje.

Arthuras sužino keletą dalykų. Thomas Wayneas nėra jo tėvas. Murray Franklinas nėra geras, Arthurą vertinantis žmogus. Jo mama jam nuolatos melavo. Jis užaugo smurte. Jo mergina yra jo vaizduotės vaisius. Jis – beprotis.

Arthuras pasiduoda. Naujas signifikantas iškrenta jam iš rankų, nes jo apskritai nėra. Viskas yra tik komedija. Arthurui belieka psichotiškai juoktis iš elito pretenzijų į signifikantą. Stebuklingai atsidariusi erdvė naujai prasmei užsidaro. Prasmės nebėra. Prasideda psichozė. Amžina nihilistinė naktis…

Džokerio žvilgsnis

Viskas, kas filme seka po to, yra beviltiška pseudorevoliucinė psichozė. Filme nebelieka teigiamai interpretuotinų dalykų.

Arthurui atrodo, kad signifikanto nėra ir kad elitas jo neturi. Jis tuo tiki. Bet realybėje tas signifikantas jį valdo tiek pat, kiek jis valdo elitą. Skirtumas tik tas, kad Arthuras užima priešingą poziciją elitui. Bet priešinga pozicija vis tiek yra pozicija tame pačiame lauke. Satanizmas yra opozicija religijai tik jau pastarosios apibrėžtoje erdvėje.

Džokerio psichozė

Ši filmo dalis ne tik paverčia viską, kas sekė filme, psichotinio smurto priešistore, bet paverčia visą filmą politiškai restauraciniu. Tą įformina scena, kurioje Bruceas Weyenas – ateities Betmenas – stovi prie ką tik nužudytų savo tėvų. Dabar viskas yra matoma jo akimis.

Beprasmis smurtas, neturintis jokios emancipacinės idėjos. Bruceas prarado savo tėvus vardan nieko. Tie barbarai netiki jokia prasme, jokiu signifikantu. Bet prasmė yra. Yra ir ją pažymintis signifikantas. Dabar jis bus Betmeno rankose. Prasmė bus sugrąžinta, barbarams bus parodyta jų vieta. Amžina naktis…

Batmenas

Džokeris: tarp kairės ir dešinės

Pats iš savęs, visumoje, Džokeris nėra kairysis filmas. Jo kulminacija ir išvada yra restauracinės. Revoliucija yra nihilistiška psichozė, yadda yadda yadda.

Bet net jei jo išvada yra reakcinga, tai kaip prie jos prieinama turi prasmę ir pamoką kairei. Naujas pasaulis gimsta tik per smurtą (simbolinį ir realų). Atsikratyti buržua signifikanto kontrolės nėra paprasta. Tai nėra sąmoningo sprendimo klausimas. Tai yra sunkus, smurtinis, trauminis Įvykis, pakeičiantis viską iš esmės. Džokeris puikiai tai pademonstruoja. Jis nesiūlo jokios teigiamos vizijos (priešingai), bet parodo kokią naktį reikia pereiti, kad būtų galima kalbėti apie aušrą.

Similar Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *