Ekologijos ideologija

Ekologijos ideologija

Tirpstantys ledynai, padažnėjusios sausros, miškų gaisrai bei kitos gamtinių stichijų manifestacijos, gamtinės anomalijos, dislokuotos ir emigruojančios masės žmonių – visa tai yra ir bus žmonijos realybė.

Tačiau klimato kaitos sustabdymas nėra vienas iš galimų žmonijos pasirinkimo variantų. Tokia problemos formuluotė yra fundamentaliai klaidinga. Esminė problema yra žmonijos prisitaikymas prie neišvengiamos klimato kaitos ir savo pačios industrinės veiklos pasekmių.

O visos apokaliptinės isterijos apie artėjančias katastrofas, visi verkšlenimai apie prarastą gamtinę harmoniją, visas moralistinis šantažas tėra ideologinė metropolinių klasių desperacijos išraiška. Nepaisant visų jų fantazijų apie apokalipsę, mes jiems galim pasakyti tik tiek: jūs dar nieko nematėte.

Ekologinis centrizmas

Šiandieninė klimato politika yra viena šlykščiausių centristinės politinės ideologijos formų (net jei dalis klimato ideologų paslepia savo prigimtinį centrizmą po kultūrinės politikos mėšlu). Nepamirškime, kad ir šiandieninės klimato politikos ikona Greta Thunberg yra technokratų įrankis ir atvirai deklaravo savo centrizmą (“klimato krizė yra už partinės politikos ribų”).

Metropolinės klasės atvirai šantažuoja žmoniją pamiršti politiką ir įgyvendinti jų technokratinę fantaziją. Ši fantazija nėra apie norą „išgelbėti planetą“ (kokia arogancija!). Ji yra apie norą išgelbėti savo pasaulio konsistenciją. Todėl šia konkrečia prasme, klimato kaitos neigėjai ir klimato kaitos aktyvistai užima fundamentaliai identišką poziciją.

Ši ideologinė fantazija slepia milžinišką kokybiškų socialinių pokyčių baimę. Tai yra ideologinė išraiška realios baimės, kad vakarų metropolinės klasės bus nušluotos nuo žemės paviršiaus. Metropolinės klasės bijo prarasti savo poziciją iš kurios gali žvelgti į pasaulį dievo akimis bei moralistiškai jį šantažuoti. Jos bijo prarasti savo universalaus teisėjo statusą. Tai yra vienintelis pasaulis, kurį jos pripažįsta ir gali priimti kaip savo.

Todėl visos pseudo-pragmatiškos kalbos apie būtinybę spręsti „egzistencines“ problemas nėra nei pragmatiškos, nei politiškos, bet išimtinai ideologinės ir technokratinės. Metropolinėms klasėms klimato kaitos problemos niekada nepalieka antspaudo ant jų kasdienio, žmogiško gyvenimo kūno. Jų klimato aktyvizmas visada yra refleksyviai medijuojamas: vaizdiniais apie už tūkstančius kilometrų mirštančius gyvūnus ir t.t.

Metropolinė religija

„Klimatas“ ar „planeta“ metropolinėms klasėms tampa Absoliutu ir užima tą pačią vietą, kurią religinėje sąmonėje užima Dievas. „Planeta“ tampa ne tik visų metropolinių klasių, bet ir kone visos šiandien egzistuojančios kairės ideologine ir politine riba. Visos moralistinės pozicijos („mes prieš bet kokį išnaudojimą“) nukrenta kaip seni lapai nuo šakos ir metropolinių klasių ideologijos šerdis išvysta dienos šviesą: mes prieš išnaudojimą ir visa kita, bet klimato kaita yra svarbiau.

Svarbiau kam? Žemę dirbantiems valstiečiams? Getuose ir lūšnynuose gyvenantiems atstumtiesiems? Šiandieniniam proletarui? Industrializuotis siekiančių valstybių gyventojams? – visiems tiems, kurių gyvenimo kelyje nėra vietos fantazijoms apie „planetą“ ir apokalipsę?

Ech, jei jums nerūpi „klimatas“ ar „planeta,“ jūs tiesiog nesuprantate. Ech, mano širdis kraujuoja – aš kaip dievą myliu demokratiją – bet jei ant kortos yra „planetos ateitis,“ kaip aš galiu nepakelti savo technokratinės rankos ir nesudrausminti šių naivių ir kvailių vaikų, kurie patys negali suvokti savo interesų? Kaip gi aš galiu „nepasitikėti mokslininkais“ ir kitais technokratais?

Ar gi jūs nematote harmoningos gamtos grožio? Ar jūsų skruostais nerieda džiaugsmo ašaros matant kaip mieli ir pūkuoti gyvūnai tykiai gyvena savo gyvenimus? Ar jūsų širdies neveria begalinis skausmas, matant Australijos gaisruose mirštančias koalas? Ar gi jūs nematote pasaulio mano akimis? Kaip tai gali būti?

Geriau išsidurti akis nei matyti pasaulį taip, kaip mato šie ideologai. Geriau visas pasaulis nusėtas asfaltu nei keliaklupsčiavimas prieš ekologinius dievus. Geriau žmonijos savidestrukcija nei elementaraus žmogiško orumo praradimas.

Visas ekologinis šantažas negali nepriminti logikos, kuria vadovavosi socialdemokratai, palaikydami „savas“ valstybes pirmojo pasaulinio karo metu. Taip, jų širdys kraujavo – juk jie internacionalistai, demokratai ir pacifistai – bet juk jie turėjo apginti jiems naudingą status-quo, kad galėtų pratęsti savo sėkmingą veiklą. Ar gi vokiečių socialdemokratai, turėdami didžiausią ir stipriausią kairę partiją pasaulyje, galėjo rizikuoti ir leisti Vokietijai pralaimėti karą?

Ačiū jums labai, bet – skirtingai nei jūs – mes prisitaikysim. Mes būsime tie, kurie priims naujo ekologinio pasaulio iššūkį. Mes būsime tie, kurie pratęs žmonijos kelią ir mes tą darysime neatsiklausę jūsų dievo.

Similar Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *