Gamta ir jos monstrai

Gamta ir jos monstrai

Natūraliai harmoniška gamta; gamta kaip subalansuotos reprodukcijos objektas; gamta kaip neišsemiamas jouissance šaltinis; gamta kaip metafizinis prasmės garantas; gamta, kurioje visi gyvūnai lygūs; gamta kaip nuostabus objektas, trypiamas žmogaus puikybės – visa tai nėra nieko daugiau nei Vakarų metropolinių klasių fantazija.

Šlykšti, pagoniška, infantyli, antimoderni ir žmogaus orumą niekinanti ideologinė fantasmagorija. Ji neturi jokio istorinio sąryšio su modernybe, abstrakcija, kritika ir prometėjiškumu iš kurių kilo visas kairės politinis ir intelektualinis projektas, kurio esmę galima sutraukti į religijos kritiką. O gamta, kaip toks ideologinis objektas, yra vienareikšmiškai religingas. Tačiau jis sugeba būti reakcingesnis už visas modernias religijas ir atsiduoda istorijos šiukšlyne užkasta pagonybe.

Tai nėra pirmas kartas, kai ekvivalenčios fantazijos apie gamtą įgauna politinę formą. Pastarąjį kartą tokių pat fantazijų vedinas judėjimas užgimė prieš kone šimtą metų. Besaikę modernybę kaip nuo savo paties puikybės apdujusio žmogaus prasimanimą išjuokęs ir gamtos instrumentalizaciją atmetęs, šis judėjimas siekė grąžinti gamtai jos prigimtinę harmoniją.

Kam galėtų kilti abejonių dėl to, apie kokį judėjimą mes kalbame?

Kiekvienam suvokiančiam kairės politikos esmę ir jos istorines ištakas, tokios istorinės sąsajos nėra tik paviršutiniškos aliuzijos, o tokių fantomų kritika – tik antraeilis intelektualinis žaidimas.

Tai veikiau parodo kas yra pastatyta ant kortos ir ko galime tikėtis neišvengiamame politiniame persigrupavime.

Gamta kaip neišsemiamas apsigimėlių šaltinis

Gamta nėra harmoninga ir aklai cikliška. Joje nėra vien tik meilių pūkuotų gyvūnėlių ir kitų objektų, teikiančių begalinį metropolinių klasių jouissance. Gamtoje nesama ir neišmatuojamo Gėrio, kuris yra trypiamas išpuikusio žmogaus.

Visas tariamas grožis ir Gėris, kuriuos Vakarų metropolis mato savo fantazijose apie gamtą, yra pastatytas ant galybės katastrofų ir atsitiktinumų pamatų. Ji nepaliaujamai kuria ir lygiai taip pat nepaliaujamai ir beprasmiškai naikina. Ji kuria apsigimėlius ir naikina gražiausius savo kūrinius. Stabiliausias jos epochas seka arbitrariškos katastrofos, kurios neatsako prieš nieką kitą, tik pačias save. Galiausiai, kas yra didesnis gamtos apsigimėlis, didesnė jos „anomalija,“ nei pats žmogus?

Tačiau būtent pats žmogus savo abstraktumu, savo kartezišku subjektyvumu, savo apsigimėliška egzistencija ir tą sekančia industrine veikla parodo kažką, kas priklauso pačiai gamtai. Lygiai taip pat gamta, savo arbitrariška veikla pademonstruoja kažką, kas priklauso pačiam žmogui.

Žmogus nėra virš gamtos esantis ir į ją iš išorės žiūrintis subjektas. Žmogus, kaip ir bet kuris laukinis gyvūnas, kaip kalnai ir saulė, kaip jūra ir vėjas, irgi yra gamtos dalis. Žmogaus prometėjiška industrinė veikla irgi yra gamtos dalimi, net jei ji nedera su metropolinėmis fantazijomis apie gamtą.

Gamta ir nafta

Tai, kad žmogus yra gamtos dalis, yra abstrakčiausias ir gražiausias jos kūrinys, turi tiesioginių implikacijų žmogaus santykyje su gamta. Tos implikacijos nėra identiškos toms apie kurias fantazuoja metropolinės klasės. Jos nėra apie būtinybę žmogui pristabdyti ar sustabdyti savo industrinę veiklą. Priešingai, šios implikacijos nepalieka vietos fantazijai apie žmogaus atsiribojimą nuo begalinės gamtos transformacijos.

Jei pats žmogus, pačiame savo abstraktume ir apsigimime, yra gamtos dalis, tuomet žmogaus industrinė savirealizacija yra aukščiausias gamtos savireprodukcijos ciklas. Jei žmogus yra gamtos dalis, tuomet „mylėti“ gamtą ir ja rūpintis nėra tolygu atsiribojimui nuo gamtos ir žmogiškumo pasmerkimui vardan fantasmagoriškų fantazijų apie harmoniją.

Veikiau, mylėti gamtą ir ja rūpintis reiškia mylėti ir rūpintis žmogumi, kaip tobuliausiu savo kūriniu. Tobuliausiu ne pagal harmonijos ir balanso fantazijų standartus ir ne todėl, kad žmogus yra ar gali nedalomai susilieti su gamta, bet būtent dėl savo apsigimimo, kuris tuo pačiu yra ir gamtos apsigimimas.

Ironiška, bet būtent Vakarų metropolinės klasės negali priimti savo pačių egzistavimo gamtoje. Joms žmogus egzistuoja virš gamtos ir į gamtą žiūri iš išorės, o jo esminė klaida yra būtent ta, kad jis drįsta žengti į gamtą iš už anapus jos. Taip žmogiška industrinė veikla, gamtos transformacija tampa ant(i)gamtišku reiškiniu. Ir nors Vakarų metropoliui žmogus nėra gamtos dalis, gamtai yra būtina, kad metropolinės klasės savo galvoje suformuotų ideologinį gamtos, kaip harmoningo objekto vaizdinį. Jei ne metropolinės klasės, kas dar atves žmoniją į tiesos kelią?

Taigi, metropolinėms klasėms žmogus ir jo industrinė veikla nėra gamtos dalis, bet gamtą iš jos prigimtinio kelio stumianti jėga. Tačiau tuo pačiu gamta kaip tokia, gamta sau (for itself), gali egzistuoti tik per metropolinių klasių ideologiją.

Tam, kad visas ideologinis metropolinis antstatas sugriūtų, nėra būtina daryti nieko kito, kaip tik įtraukti patį šį antstatą tarp pačios gamtos kūrinių ir paklausti: kodėl, jei gamta yra pirmapradiškai harmoninga, jai reikia žmogaus fantazijų apie šią harmoniją? Ką šios metropolinės fantazijos pasako apie pačią gamtą?

Simptominė gamta

Gamta yra tikriausioje savo formoje ne statiškose fantazijose, bet savo savitransformacijoje, savo pačios reprodukcijos procese, kuris peržengia bet kokius savo ideologizuotos formos rėmus. Kitaip tariant, gamta yra simptomas.

Todėl visos praktinės idėjos apie žaliąją ekonomiką, apie ekonomiką su nuliu išmetamųjų teršalų, yra mažų mažiausiai ribotos, nes jos viso labo perkelia visą purvą kitur (t.y. toliau nuo didžiųjų Vakarų metropolių).

Ar kas nors bent įsivaizduoja kokių kiekių iškasenų ir kitų resursų reikės norint transformuoti Vakarų metropolius pagal Žaliąjį Naująjį Kursą? Ar kas nors bent nutuokia kokių problemų gali sukelti globalios ekonomikos pertvarkymas, turint omenyje, kad šiuo metu gamta yra pilnai prisitaikiusi prie dabartinės industrinės ekonomikos? Ar kas nors žino apie katastrofas, kurios gali kilti žmogui atleidžiant savo industrines vadžias antropoceno epochoje?

Žaliasis Naujasis Kursas, net jei jis yra būtinybė, neveda į harmoniją ir tobulą balansą tarp žmogaus ir gamtos. Jis neveda prie metropolinių fantazijų realizacijos. Ekologinių idėjų realizacija neišvengiamai sukurs savų simptomų ir problemų, kurios nebūtinai bus mažesnės nei egzistuojančios dabar.

Tik viena yra duotybė: gamta kaip simptomas niekur nedings.

Similar Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *