Komunizmas ir revoliucija

komunizmas ir revoliucija

Nuo pat Marxo laikų socialistai atsisakydavo kalbėti apie komunizmą, kaip apie substantyvią, pozityvią ateities viziją. Bet kokie bandymai apibrėžti komunistinę ateitį būdavo pasitinkami su beribiu skeptiškumu. Marxas bet kokias tokio pobūdžio utopijas vadino svajonėmis apie „kapitalizmą be savo šešėlių.“

Porevoliuciniam Leninui „komunizmas“ taip pat visada reiškė kažką tiesiogiai praktiško. Jis turėjo mažai pakantumo toli žvelgiančio meninio avangardo atžvilgiu: išmokyti skaityti ir rašyti neraštingą populiaciją jam buvo nepalyginamai labiau komunistiška nei rafinuočiausi avangardiniai socialiniai eksperimentai.

Net ir plačiai žinomas komunizmo apibrėžimas – visuomenė be klasių, valstybių, privačios nuosavybės ir pinigų – nėra teigiamas, bet išimtinai neigiamas. Jis yra ne apie tai, kas komunizmas yra, bet apie tai, kas jis nėra. Todėl toks apibrėžimas neturėtų iššaukti utopinių fantazijų apie visuotinę harmoniją. Įsivaizduoti, kad visuomenė be klasių, valstybių ir pinigų yra substantyvi, pozityvi ateities vizija yra tolygu bandyti suvokti komunizmą priešmarksistiškai, t.y. utopinio socializmo konceptualumo rėmuose.

Dėl šios priežasties, šis komunizmo apibrėžimas nė kiek neprieštarauja kitai plačiai žinomai Marxo naudotai definicijai, kuri komunizmą apibrėžia kaip „dabartinę būklę panaikinantį judėjimą, kurio sąlygos kyla iš dabar esančių prielaidų.“

Jei siekis panaikinti klases, valstybes ir privačią nuosavybę nėra suvokiamas kaip būtinai kylantis iš pačios socialinės realybės antagonizmų, jei šį siekį reikia suformuoti atskirai ir nepriklausomai nuo „dabar esančių prielaidų,“ tuomet mes kalbame ne apie marksistinį komunizmą, bet apie kvailas utopijas.

Jei komunizmo praktiškumas ir jo teisumas yra laikomas tik po antraeilių prieštaringumų besislepiančio centrinio antagonizmo suvokimu („visa ko problemos slypi kapitalizme, todėl visos to neįkūnijančios kovos yra bevaisės“), tuomet mes, vėlgi, kalbame apie kažką neįtikėtinai vulgaraus. Toks suvokimas, užuot kilęs iš „dabar esančių prielaidų,“ iš dabar egzistuojančių prieštaringumų ir užuot priimdamas juos ir visą socialinę realybę kaip atskaitos ir atspirties tašką, sukuria vulgarią idealistinę dichotomiją tarp realybės ir ideologų galvose gimusių fantazijų bei priima šią dichotomiją kaip centrinę ir svarbiausią.

Tarp tokios „komunistinės tiesos“ nesuvokiančių „socialdemokratų“ ir ją suvokiančių ideologų, tai pastarieji yra visiški kretinai, neturintys nieko bendro su marksistiniu komunizmu.

Komunizmo praktiškumas

Suvokti komunizmą kaip „dabartinę būklę panaikinantį judėjimą,“ nereiškia primityvios minties, kad utopijos gali būti įgyvendintos tik komunistinio judėjimo pagalba. Toks mąstymas vis tiek neperžengia utopinio socializmo konceptualumo ribų. Suvokti komunizmą kaip judėjimą yra tolygu problematizuoti patį suvokimą, kad utopija yra jo tikslas.

Komunistą nuo ryškiausių pastarojo meto kairiųjų figūrų vakarų pasaulyje – Bernie Sanderso ar Jeremy Corbyno – skiria ne deklaruojami tikslai, programinės formuluotės ar retorikos radikalumas. Viešas „komunistinių“ tikslų deklaravimas reiškia būvimą ne komunistu, o visišku kretinu.

Tik visiškas kretinas gali kritikuoti Sandersą ar Corbyną dėl to, kad jie yra „tik socialdemokratai.“ Tik pseudomarksistiniai r-r-r-revoliucionieriai gali kritikuoti juos dėl to, kad jie nekritikuoja kapitalizmo ar privačios nuosavybės. Tik intelektualiniai degeneratai gali atmesti juos dėl to, kad jie neįkūnija vulgarių „komunistinių“ fantazijų.

Tokia kritika savo esme nesiskiria nuo tos, kurią galėtų pažerti Hario Poterio fanų klubas: „žmogau, šitas Bernie Sandersas, jis net nėra skaitęs Hario Poterio!“

Esminis antagonizmas yra ne tarp šių „socialdemokratų“ ir kažkieno fantazijų apie tai, kas jie turėtų būti, bet tarp jų ir jų pačių išsikeltų tikslų. Kritikuoti šiuos lyderius ir jų judėjimus reiškia ne primesti jiems savo fantazijas, bet parodyti jų pačių nenuoseklumą savo tikslų atžvilgiu.

Būti komunistu Sanderso atžvilgiu reiškia konkrečiai pademonstruoti jo ribotumo savo paties sukurto fenomeno atžvilgiu: tai reiškia būtinybę pademonstruoti, kad liberalaus moralistinio diskurso priėmimas ir Sanderso atsisakymas kritikuoti tiek šį diskursą, tiek jį įkūnijančias – spaudos ir demokratų elito – institucijas, kaip nepataisomai supuvusias ir korumpuotas, ar atsisakymas išjuokti konspiracijas apie Rusijos kišimąsi į JAV rinkimus, yra tolygu šūviui sau į koją. Tai neturi Sandersui ko pasiūlyti.

Būti komunistu Sanderso vietoje reikštų nei daugiau, nei mažiau nei pasirengimą rizikuoti viskuo vardan paties Sanderso išsikeltų tikslų. Tai reikštų atsisakyti bet kokių duotybių, garantijų ir baimių. Tai reikštų atsisakymą bet kokio prieraišumo dalykams, kurie neturi ko pasiūlyti (kaip, pavyzdžiui, „Remain“ pozicija Corbynui).

Šiandieninėse aplinkybėse tai yra vienintelė priimtina Sanderso ir kitų kritika. Bet kas daugiau yra arba infantilu ir absurdiška, arba reiškia beldimąsi į atviras duris: Sandersas ir kiti panašaus kalibro politikai viso labo sukuria kažką, ko negalima redukuoti į juos pačius ir jų užmojus. Net ir dabar galima matyti akivaizdų prieštaringumą tarp Sanderso ir jo paties judėjimo: Sandersas sukūrė kažką, ko negali kontroliuoti ir su kuo jis nesijaučia visiškai patogiai.

Visas kairės judėjimas – nepriklausomai nuo jo ribotumo – įkūnija kažką objektyvaus ir būtino komunistiniam judėjimui. Kairė nėra ir negali būti redukuojama į ribotą savo paties sąmoningumą. Bet atviras pleištas kairėje atsiranda tik tuomet, kai tai tampa būtina; tik tuomet, kai likusi kairė nustoja būti ištikima pati sau.

Komunistinė revoliucija ir „reformizmas“

Nepaisant to, kad komunistinis judėjimas yra neatsiejamas nuo viso politinės kairės projekto, jis taip pat nėra tik riboto kairės racionalumo ir jį įkūnijančių institucijų radikalizacija. Komunistinis judėjimas neturi jokios ištikimybės egzistuojančios institucijoms. Jis nėra ir nesiekia būti viso labo linijine jų kulminacija. Jis nenori ir negali būti apie egzistuojančių institucijų tobulinimą: pasiduoti tokiai iliuzijai yra tolygu tikėti „kapitalizmu be savo šešėlių.“ Institucijos negali būti savavališkai reformuojamos, nes jos įkūnija kažką objektyvaus.

Mes galime tikėti laisva spaudos ir jos neliečiamybe, tačiau kas nutinka, kuomet visa spaudos institucija spjauna tau į veidą, remia tavo priešus ir užkerta kelią tavo pergalei? Ką reiškia „reformuoti“ tokią instituciją? Ką reiškia „reformuoti“ kažką, kas gali būti sunaikinta dėl atsitiktinių ar nekontroliuojamų aplinkybių?

Nepaisant to, kad komunistinis judėjimas negali atsiriboti nuo egzistuojančios kairės judėjimo, jis lygiai taip pat nėra tik jos fantazijų išpildymas jos diskurso ir principų ribose. Kažkuriuo metu pati „reformizmo“ logika priveda prie būtino lūžio su tuo, ką yra bandoma reformuoti. Atsiribojimo nuo šio revoliucinio lūžio momento, nes jis nėra atpažįstamas iš partikularios savimonės perspektyvos, kuri ir privedė kairę prie jos pačios veiklos, yra tai, kas apibrėžia būtiną kairės išdavystę savo pačios universalumo atžvilgiu. Komunizmas reiškia nei daugiau, nei mažiau nei ištikimybę šiam universalumui.

Todėl sakyti, kad komunizmas yra ištikimybė kairei net tuomet, kai kairė nustoja būti ištikima sau pačiai nereiškia kalbėti apie ištikimybę partikuliariai kairei ir partikuliarioms jos fantazijoms. Tai yra ištikimybę kairės universalumui, kuris slepiasi po jos pačios savimonės ribotumu, jos partikuliarumu.

Šis universalumas yra ne kas kita, kaip pats Apšvietos ir modernybės momentas. Jis negali būti redukuojamas į kažką partikuliaraus ne dėl antraeilių priežasčių, o dėl to, kad visa jo esmė yra pleišto įvedimas į partikuliarumą kaip tokį.

Nuo pat šio momento, takoskyra tarp kairės ir dešinės visada buvo takoskyra tarp tų, kurie lieka ištikimi šiai modernybės žaizdai ir tų, kurie siekia ja užgydyti. Visą kairės politinį projektą ir komunizmą, kaip ištikimiausią jo formą, galima suvokti kaip ištikimybė modernybei ir jos atvertai žaizdai socialiniame kūne.

Todėl visas komunistinis judėjimas yra nepaliaujamas šios žaizdos gilinimas ne tik plačiame istoriniame visuomenės kontekste, bet ir santykyje su savo paties istorija, kuri yra parašyta krauju tų, kurie nesugebėjo suvokti radikaliai praktinės komunizmo šerdies ir iš to kylančių būtinų jo metamorfozių, kurios niekada nebūna atpažįstamos iš prieš tai buvusių jo formų perspektyvos.

Revoliucija yra kažkas nepakeliamai praktiško. Tai yra paties pasaulio pagalbos šauksmas. Jei apie revoliuciją ar „reformizmo“ kritiką kalbama anksčiau momento, kai pasaulis pats pradeda jos reikalauti, jei apie ją kalbama kaip apie intelektualų galvose suformuotą „tiesą“ apie pasaulį, kurią tuomet jam yra bandoma primesti, tuomet mes kalbame ne apie komunizmą ir ne apie revoliuciją, bet apie pseudorevoliucinį kretinizmą, kuris net nenusipelno būti išjuoktas.

Komunizmo ištakos

Visa tai reiškia, kad Marxo ir kitų socialistų atsisakymas kalbėti apie komunistinę ateitį yra būtinas ir integralus visam komunistiniam projektui, kurio esmę galima apibrėžti kaip radikalaus naujumo kūrimą.

Kaip toks, jis negali būti iš anksto numatytas ir suvoktas. Šis radikalus naujumas yra būtent tai, kas negali būti redukuojama į racionalistinę ir partikuliarią Vakarų modernybės formą. Komunizmas yra apie tai, kas visada išvengia racionalizmo tinklo ir kas galiausiai pademonstruoja jo ribotumą ir klaidingą pretenziją į universalumą.

Vėlgi, komunizmas nėra priešpastatomas kapitalistiniam universalumui (kapitalizmo ideologinei formai, jo institucijoms, gyvenimo būdui ir t.t.) kaip fantazija, kurią įgyvendinus „žmonės galės gyventi geriau.“ Komunizmas reiškia „gražesnį rytojų“ ne todėl, kad jis yra utopinis, bet todėl, kad jis perkvalifikuoja suvokimą to, kas apskritai yra laikoma „gražesniu rytojumi.“

Komunizmas tėra žodis, kuris įvardija atsakymą mįslei, užduodamą paties kapitalizmo, net jei šis atsakymas yra neįskaitomas iš šiandieninės perspektyvos. Nepaisant to, tai yra atsakymas. Modernybė kaip tokia neturėjo konkrečios, pozityvios savo formos jos žaizdą atvėrusių subjektų galvose. Kuomet Jakobinai nukirto Liudvikas XVI galvą, jie tą darė ne vardan konkrečios utopijos, bet vedini būtinybės. Tai turėjo būti padaryta, nepriklausomai nuo pasekmių, nepriklausomai nuo to, koks konkretus pasaulis iš to gims: „laisvė, lygybė, brolybė“ buvo šios revoliucijos esmė, ne nepaisant savo neapibrėžtumo, bet būtent dėl jo.

Prancūzų Revoliucija – kaip esminis modernybės Įvykis – viso labo įkūnijo elementarią Apšvietos tiesą, kad pasaulis yra racionalus ir kad visuomenę galima organizuoti racionaliai. Esminė visos monarchistinės institucijos problema buvo ne konkretūs monarchų sprendimai ar konkrečios institucijos pasekmės, bet tai, kad monarchija apskritai egzistavo. Jos egzistencija buvo didžiausias įmanomas įžeidimas Apšvietos Žmogui, kaip tokiam (kurį įkūnijo Jakobinai), todėl monarchijos panaikinimas buvo daug svarbesnis nei bet kokios iš to kylančios pasekmės. Dėl šios priežasties, Prancūzų Revoliucija užima centrinę vietą komunizmo istorijoje ir yra neatsiejama jos dalimi (net jei komunistinis racionalumas šiandien peržengia konkretų ribotą Jakobinų įkūnytą buržua racionalumą).

Lygiai taip pat, kaip ir absoliučios monarchijos atžvilgiu, esminė kapitalizmo problema nėra konkrečios jo egzistavimo pasekmės. Kapitalizmo problema yra jo negebėjimas suvokti ir pripažinti savo paties istoriškumo ir ribotumo. Jo problema yra ta, kad jis remiasi didžiuoju Kitu ir nepripažįsta, kad egzistuoja Tikrovė už jo riboto racionalumo ribų. Visuomenė, kuri negali suvokti savo pačios ribotumo ir istoriškumo, negali būti racionali, negali pilnai savęs suvokti ir negali tinkamai spręsti savo sukuriamų problemų.

Kadangi komunizmas kyla būtent iš tos Tikrovės, kuri nėra ir negali būti pripažįstama dominuojančio kapitalistinio modernybės racionalumo, komunizmas visada yra siejamas su absoliučiu pamišimu, su badu, su viso pasaulio griūtimi. Jam paprasčiausiai nėra vietos kapitalistinėje visuomenėje ir ne todėl, kad komunizmas yra priešiškas kapitalizmui, bet todėl, kad jis tiesiog negali būti suvoktas buržua subjekto: komunizmo atskaitos taškas paprasčiausias neegzistuoja kapitalizmo ribose, bet būtent jas pažymi.

Todėl tiek Prancūzų Revoliucija, tiek Spalio Revoliucija, tiek pats komunizmas kaip toks įkūnija kažką naujo, kažką racionalesnio santykyje su visuomene, kurioje jie gimsta. Nei Jakobinai, nei Bolševikai nei kiti buvę, esantys ir būsimi komunistai nesibaimina visuomenės ir viso pasaulio griūties. Priešingai, istoriškai komunistinio judėjimo pergalės yra pastatytos ant viso pasaulio griuvėsių. Komunizmo esmė nėra susieta su jokiomis konkrečiomis institucijomis, todėl pasaulis gali mirti, bet komunistai vis tiek prie jo prisitaikys.

Similar Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *