Liberali arogancija

Liberali arogancija

Tai, kad liaudis Lietuvoje su panieka žiūri į LGBT žmonių, imigrantų ir įvairių mažumų teisių gynėjus, užuot buvę kažkas tragiško, rodo, kad ne viskas prarasta.

Kodėl? Todėl, kad tai rodo, jog žmonės yra išlaikę ir neatsisako savo orumo; kad dešimtmečiai priespaudos ir paniekos neužgesino juose elementaraus žmogiško orumo jausmo.

Tai, žinoma, nėra apie pačias LGBT et al. teises ar žmonių pažiūras. Tai yra apie tai, kaip yra prieinama prie to, kas yra akivaizdžiai problematiška.

Tie, kurie mano, kad prie problematiškų liaudies pozicijų galima prieiti neutraliai, yra didžiausi kvailiai. Erdvė, kurioje diskutuojama, niekada nėra neutrali. Liaudžiai priimti LGBT et al. teises šiandieninėje Lietuvoje yra tolygu absoliučiam nusižeminimui. Priimti kraujuojančių liberalų virkavimus apie pabėgėlius ir imigrantus yra tolygu savo orumo praradimui. Priimti visą “progresyvų” liberalų diskursą yra tolygu bet kokios vilties susinaikinimui.

Taip yra todėl, kad šiandieninė socio-politinė erdvė yra hierarchiška labai specifine prasme: metropolinės klasės arogantiškai ir naiviai suvokia save, kaip tautos įsikūnijimą ir viską už savo ribų laiko nedisciplinuotais barbarais.

Todėl elementariausias nepritarimas metropolio klasių tautos artikuliacijai yra pasitinkamas neišmatuojama arogancija: nuogąstavimas dėl LGBT teisių yra paženklinamas homofobo etikete, nuogąstavimas dėl imigrantų – fašisto etikete ir t.t.

Kitaip tariant, tokioje lietuviškoje erdvėje, vien tai, kad tu nepriklausai metropolinėms klasėms automatiškai reiškia kažką problematiško. Kitaip tariant, pačios liaudies egzistavimas – egzistavimas kažko, kas peržengia siauras metropolio ribas – yra problematiškas.

LGBT et al. teisės ir pozicijos jų atžvilgiu gali būti tinkamai artikuliuojamos tik paverčiant tai vidine problema. Būtent taip buvo artikuliuojamas 19-20 amžių laikotarpyje paplitęs antisemitizmas, kuri neaplenkė ir socialistinio judėjimo. Su juo buvo galima efektyviai ir tinkamai kovoti tik paverčiant jį vidine problema, t.y. tik po to, kai dirbantieji tapo kitokio – socialistinio – projekto dalimi. Tiksliau: ne tik tapo jo dalimi, bet ir jį įkūnijo.

Būtent šia konkrečia prasme, LGBT, feministinis ir visi kiti judėjimai yra antraeiliai. Jų keliamos problemos gali būti artikuliuojamos tik atveriant naują erdvę sąveikai tarp intelektualų ir liaudies.

Dėl tos pačios priežasties, bandymas sulyginti šiuos judėjimus su socialistiniu negali būti praktiškai sėkmingas, o teoriškai visada susiveda į primityvų ekonomizmą, kur visos problemos kyla iš dirbančiųjų nepritekliaus (kad ir kokia prasme tai suvokiama). Todėl bandymas spręsti LGBT, moters, imigrantų ir kitus klausimus iki tinkamos – socialistinės – erdvės sukūrimo yra fundamentaliai klaidingi.

Iki tokios erdvės ir šių problemų artikuliacijos atsiradimo, visi bandymai pasiekti pasiekti laimėjimų šioje srityje bus arba riboti, arba pastatyti ant genocidinių pamatų.

Rezultatas visada bus toks pat: liberalai (įskaitant ir visokio plauko anarchistus) gaus savo pačių žinutę tikroje jos formoje: jūs laikote mus homofobais barbarais? Šaunu, tuomet mes ir elgsimės kaip tokie!

Similar Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *