Populizmas: tarp kaimo ir metropolio

Populizmas

Žvelgiant į šiandieninę politinę erdvę ir visą nepriklausomos Lietuvos istoriją, natūraliai iškyla klausimas: ar Lietuvos kairė kada nors buvo įdomi kam nors kitam nei pati sau? Ar Lietuvos kairė buvo ir yra daugiau nei keletas pavienių iniciatyvų, kurios buvo ir yra įdomios tik pačių jų iniciatoriams?

Ne. Bet tai yra kaina, kurią turi sumokėti metropolinė klasė, kad išsaugotų savo egzistencinę konsistenciją. Visą kairės (Lietuvoje ir net ik) impotenciją galima suvesti į jos apsiribojimą metropolinėmis klasėmis ir jų refleksyvumu.

Tai nėra apie sąmoningą metropolinės kairės atsiribojimą nuo kaimo. Tai yra apie tai, kad esminė jos egzistavimo prielaida yra kaimo „grotavimas.“ Tai yra apie jos nesugebėjimą kalbėti kitokia nei sterilia metropoline kalba. Tai yra apie jos nesugebėjimą įžvelgti topografinio pleišto pačiame metropolyje.

Todėl Lietuvos politinę takoskyrą tarp „nesisteminės“ kairės ir dešinės iš esmės galima suvest į takoskyrą tarp metropolio ir kaimo. Pirmieji turi galvą be kūno, antrieji – kūną be galvos.

Žinoma, čia problemos sprendimas nėra oportunistiškas siekis sujungti egzistuojančius galvą ir kūną, bet – kaip su visais autentiškais politiniais veiksmais – pakeisti jų sandarą. Tai yra žingsnis, kurį – nors ir ne iki galo sąmoningai ir užtikrintai – bando žengti Bernie Sandersas ir kurio nesugebėjo žengti Jeremy Corbynas.

Metropolinė kairė ir neoliberalizmas

Diskursyvine prasme, puikiai kairės politinę impotenciją iliustruoja politinis „neoliberalizmo“ ar „kapitalizmo“ koncepcijų naudojimas. Kam yra įdomios šios sąvokos? Kam jos rūpi?

Nepaisant viso teorinio šių sąvokų radikalumo, kuomet jos yra tiesiogiai naudojamos politiniame diskurse, jos tampa steriliomis, konservatyviomis ir delibidinalizuojančiomis. Jų funkcija yra išlaikyti metropolinės klasės ideologinę konsistenciją.

Šiuo atveju ideologinė konsistencija nereiškia, kad nėra atpažįstamas ir pripažįstamas konfliktas (ar antagonizmas/prieštaringumas). Bet konfliktas, kuris yra pripažįstamas yra konfliktas pačiame metropolyje. Kitaip tariant, nors šis konsistencijos siekis nereiškia metropolio homogenizacijos, jis tikrai reiškia jo monistiškumą.

Todėl nepaisant to, kad „objektyviai“ metropolinė kairė nėra tapati neoliberalams (kurie, visgi, yra tokios kairės kritikos objektu), intuityvus eilinių žmonių ir dešiniųjų ideologų šių socialinių grupių sugretinimas yra beveik pateisinamas.

Kaimas nekenčia neoliberalų ne dėl jį luošinančių politinių sprendimų, kuriuos jie priima, bet dėl jų arogantiško metropoliškumo, kuris neigia kaimo egzistenciją ir jo orumą. Šia konkrečia prasme, metropolinė kairė nė kiek nesiskiria nuo tariamo didžiausio savo priešo.

Todėl iš kaimo perspektyvos, metropolinė kairė negali atsiriboti nuo kitų metropolinių klasių vien tik savo „radikalumu“ („velniop kapitalizmą!“ „nacionalizuokim ekonomiką!“ „nuverskim valstybę!“ „viskas visiems nemokamai!“). Esminė problema paprasčiausiai nėra šioje vietoje. Ji veikiau glūdi pačiame metropolio ir kaimo santykyje, nepriklausomai nuo konkrečios jos formos.

Dėl šios priežasties aukštuomenei tiek kairės, tiek dešinės bandymas įvesti topografinį pleištą į patį metropolį bei taip pripažinti kaimo integralumą pačio metropolio egzistencijai yra vienodai baisūs (nieko nuostabaus, kad JAV aukštuomenė dažnai tapatina Sandersą ir Trumpą), o tą siaubą įkūnija žodis „populizmas.“

Lietuviškas populizmas

Lietuvoje kairė neranda sau vietos ne dėl visuomenės konservatyvumo, antikomunizmo ar kitų detalių. Tai gali būti tik antraeiliai faktoriai. Pirmaeilė problema yra Lietuvos kairės nesugebėjimas kalbėti lietuviškai.

Visa jos kalba yra rašoma svetimais žodžiais. Visas jos diskursas yra sudarytas iš svetimų koncepcijų. Kaip kolonistai, jie naudoja svetimą kalbą, kurios negali suprasti vietiniai. Kaip kolonistai, jei atima elementarų žmogišką orumą iš kolonizuotųjų, reikalaudami kalbėti „žmonių“ kalba. Geriausiu atveju vietinė kalba ir kultūra tėra laikomos kažkuo, iš ko išaugama.

Kolonizuojantis metropolis yra universalios žmonijos refleksija. Bet kaimo kolaborantai metropolyje žino kitokią – populizmo – kalbą.

Populizmas nėra apie tiesioginę kaimo sentimentų refleksiją metropolyje. Jis nėra ir apie populiarius politinius sprendimus per se. Populizmą veikiau reikėtų suvokti kaip politinę topografinio pleišto pripažinimo pasekmę. Jis yra apie pripažinimą, kad kaimas egzistuoja ir kad jo egzistencijoje yra kažkas Tikro. Paprasčiau tariant, populizmas yra politinė kalbėjimo lietuviškai pasekmė.

Ne, mielosios metropolinės klasės, jūs nesate viskas. Jūsų kalba nėra viskas, jūsų ideologija nėra viskas, jūsų pasaulėvoka nėra viskas. Jūsų akys nėra vienintelės, kurios mato pasaulį – tai yra pati elementariausia populizmo žinutė.

Lietuvoje tokią kalbą, tokį diskursą yra monopolizavusi „antisisteminė“ dešinė, kuri turi sąryšį su kaimu ir rezonansą jame. Šiam diskursui nėra būtina išmokti svetimą kalbą, bet veikiau išmokti kalbėti sava kalba.

Elementariausias diskursas apie korupciją, apie partikuliarius interesus, apie „dvarą“ ar „mafiją“ yra geriausi populistinio diskurso pavyzdžiai. Toks diskursas nereikalauja specialios kalbos ar terminologijos išmanymo, jis nereikalauja klausytojo suprasti politiką, kaip kažkokią specializuotą sferą ar apie ją apskritai ką nors žinoti. Jis viso labo suteikia kaimui orumo pripažindamas jo egzistenciją, jo sentimentų apie aukštuomenę teisingumą ir kad vidiniai metropolio konfliktai nėra vieninteliai.

Todėl populistinį diskursą visada seka sąryšis su tauta ir jos istorija – visiška anatema kosmopolitiškoms metropolinėms klasėms, kurios savo egzistenciją pagrindžia remiantis tik savo pačių Protu (racionalizmas yra filosofinė metropolinių klasių išraiška).

Nenuostabu, kad metropolinė kairė bijo net elementaraus diskurso apie korupciją. Toks diskursas iš kart atveria erdvę tūkstančiui kaimo konspiracijų, kurios bent momentaliai leidžia kaimui ištrūkti iš metropolijos gniaužtų.

Tik populistinė kairė, galinti naujai apjungti kaimą ir metropolį – kūną ir galvą – gali turėti bet kokią ateitį. Tik populistinė kairė, ištrūkdama iš šiandienio metropolio rėmų ir sukurdama savo diskursą, kuris nepriklausytų šiandieninėms metropolinėms klasės, gali kalbėti autentiška lietuvių kalba.

Similar Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *