Trumpa Lietuvos energetinės (ne)priklausomybės istorija

Lietuvos energetinė nepriklausomybė

Sovietų Sąjunga egzistavo neįsivaizduodama savo griūties. Visos Sovietų respublikos buvo suvokiamos kaip nedaloma Sovietų Sąjungos visuma. Jos vystomi visos Sąjungos mąsto energetikos projektai rėmėsi ta pačia prielaida.

Tačiau viskas pasikeitė 1990 metais. Staiga visa energetinė infrastruktūra, kuri buvo statoma su prielaida, kad atskiros respublikos niekada neturės kitokių – tuo labiau antagonistiškų – interesų santykyje viena su kita, buvo sutrupinta į daug smulkių – kartais tik nepriklausomų, kartais antagonistiškų – dėlionės dalių.

Po šių įvykių, Lietuva atsidūrė itin neįprastoje padėtyje. Atsiskyrusi nuo Rusijos ir deklaruodama savo intenciją judėti kuo toliau nuo jos ir integruotis į Vakarus, ji liko beveik visiškai energetiškai priklausoma būtent nuo savo kaimyno iš Rytų. Neturėdama jokių energetinės infrastruktūros sąsajų su Vakarais bei turėdama energetinės infrastruktūros objektus (reikšmingiausi kurių buvo Ignalinos atominė elektrinė (toliau – IAE) ir Mažeikių naftos perdirbimo gamykla), kurie niekada nebuvo statomi su prielaida, kad Lietuva jais naudosis kaip nepriklausoma valstybė, šalis buvo perskelta pusiau: politiškai ir ekonomiškai ji desperatiškai siekė Vakarų, bet energetiškai ji buvo neatsiejama Rusijos energetinės infrastruktūros dalimi.

Pavyzdžiui, Mažeikių Naftos veikimas buvo visiškai priklausomas nuo Rusijos naftos. Tuo tarpu IAE, kuri taip pat buvo priklausoma nuo Rusijos branduolinio kuro, buvo per didelė Lietuvos vidaus vartojimo poreikiams, kas sąlygojo neekonomišką jos veikimą ir naštą visai Lietuvos ekonomikai.

Net ir Lietuvos industrijos bei namų ūkių vartojimo modelis, kuris buvo paremtas pigia energija iš Rytų, buvo perimtas iš Sovietų Sąjungos.

Kad ši energetinė priklausomybė nuo Rusijos bus esminė politinė ir egzistencinė problema Lietuvai, šalis galėjo pajusti dar 1990 metais, kuomet Lietuvai reikalavus savo nepriklausomybės, tų pačių metų balandį Rusija trims mėnesiams visiškai sustabdė naftos tiekimą į Lietuvą.

Lietuva savo ruožtu neturėjo ir neturi kaip atsakyti į agresyvius Rusijos energetikos politikos veiksmus, nes visi svertai – Rusijos pusėje. Vieninteliai reikšmingi turėti svertai Lietuvos pusėje – per Lietuvą einantis dujų vamzdynas į Kaliningradą bei Mažeikių Naftos pozicija rusiškos naftos perdirbimo ir tiekimo į Vakarus grandinėje. Tačiau su Nord Stream dujotiekio užbaigimu, dujų vamzdynas prarado bet kokią politinę vertę, o 2006 metais nustotas naudoti “Draugystės” naftos vamzdynas ženkliai sumenkino minėtą Mažeikių Naftos rolę.

Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo energetikos politika buvo viena iš pagrindinių Lietuvos vidaus ir užsienio politikos ašių, aplink kurią sukosi daugelis šalies politikos įvykių. Žinoma, ne tik dėl geopolitinės energetikos reikšmės, bet ir dėl to, kad kaip ir kitose posovietinėse šalyse, energetika yra didžiulių rentų ir korupcijos šaltinis.

Būtingės naftos terminalo statyba

Su Rusijos energetine blokada Lietuva susidūrė ne tik reikalavusi nepriklausomybės, bet ir 1991 bei 1993 metais. Pirmuoju atveju Lietuva gavo tik apie pusę visos tais metais pažadėtos naftos, o antruoju – Gazprom sustabdė bet kokį gamtinių dujų tiekimą į Lietuvą.

Lietuvos energetinės nepriklausomybės klausimas tapo fundamentaliu Lietuvos politikoje bei sulaukė beveik visų fragmentuoto šalies politinio lauko veikėjų vieningo sutarimo dėl jo strateginės svarbos ir būtinos krypties. Orientacija į Vakarus tapo Lietuvos politiniu konsensusu. Ši energetikos realybė privertė pamiršti ir sovietiniu laikotarpiu itin svarbia buvusią opoziciją atominei energijai ir į situaciją žiūrėti daug pragmatiškiau.

Būtent reali Rusijos energetinės blokados patirtis privedė prie planų statyti Būtingės naftos terminalą. Terminalas buvo pradėtas statyti 1995 ir užbaigtas 1999 metais.

Nepaisant to, kad kaip ir kiti stambiausi Lietuvos energetikos projektai, šis taip pat buvo atliekamas desperatiškai ir todėl su užprogramuota nekompetencija, jis pasitarnavo jau tais pačiais metais, kuomet Lukoil ženkliai sumažino naftos tiekimą. Jis pasitarnavo ir 2006 metais, Rusijai nustojus tiekti naftą minėtuoju “Draugystės” vamzdynu.

Mažeikių naftos problema

Mažeikių Nafta buvo vienu iš centrinių Lietuvos energetikos objektų geopolitiniame ir ekonominiame kontekste.

Geopolitiškai jis buvo svarbus, nes užėmė svarbią vietą rusiškos naftos realizavimo grandinėje. Dėl šios priežasties, Rusijos naftos kompanijos siekė užsitikrinti šios gamyklos valdymą. Savo ruožtu Lietuva siekė užtikrinti, kad Mažeikių Nafta nepakliūtų Rusijos įtakon.

1996 metais konservatoriams atėjus į valdžią buvo priimtas sprendimas parduoti Mažeikių Naftą amerikiečiams, tikintis, kad jų įsitraukimas suteiks Lietuvai daugiau svarbos JAV užsienio politikos kontekste ir taip padės geriau užtikrinti savo energetinę nepriklausomybę.

Dėl šios priežasties Mažeikių Naftą buvo nuspręsta parduoti Williams korporacijai be jokios konkurencijos ir be iki tol egzistavusio visuotinio konsensuso.

Tačiau vos tik pasirašius ketinimų protokolą, Lukoil iš karto apribojo naftos tiekimą Lietuvai (ji tą darė 9 kartus vien 1998-1999 metų laikotarpiu), kas privertė Williams reikalauti daugiau saugiklių pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį. Juos įtraukus į sutartį, 1999 metais dalis akcijų buvo parduota Williams. Tai privedė prie Rolando Pakso, kuris buvo Lukoil pusėje, atsistatydinimo.

Tačiau nepaisant įvykusio sandorio, viena ekonomiškai svarbiausių Lietuvos įmonių negalėjo tinkamai funkcionuoti. Per ateinančius du metus Lukoil sumažino ar visai sustabdė naftos tiekimą 9 kartus bei spaudė kitų šalių bendroves netiekti naftos Lietuvai. Todėl buvusi viena pelningiausių Lietuvos bendrovių, net 11 ketvirčių iš eilės buvo nuostolinga.

Williams neliko nieko kito, kaip tik parduoti savo Mažeikių Naftos akcijas. O dėl sutartyje įdėtų saugiklių, Lietuva buvo priversta kompensuoti Williams nuostolius, kurie siekė iki 365 milijonų dolerių.

Savo ruožtu Lietuvai neliko nieko kito, kaip tik parduoti Mažeikių Naftą rusų bendrovei. Ja tapo privačiai valdoma Yukos kompanija, kuri, kaip buvo manoma, veikdama nepriklausomai nuo Kremliaus, būtų mažiausia blogybė.

Taip 2002 metais, iš Lietuvos visiškai pasitraukus Williams, Yukos tapo didžiausia Mažeikių Naftos akcininke.

Putino valdžios pokyčiai

Į valdžią Rusijoje atėjus Putinui, Rusijos energetikos kompanijos buvo pradėtos konsoliduoti ir tapo aktyviau naudojamos Kremliaus vidaus ir užsienio politikos tikslais. Užsienio investuotojai buvo verčiami pasitraukti iš Rusijai svarbių energetikos projektų, o Kremliaus kontroliuojamos energetikos bendrovės pradėjo plėsti savo įtaką investuojant net ir į su energetika tiesiogiai nesusijusius projektus. Pavyzdžiui, tuo metu Gazprom pradėjo pirkti Kremliaus atžvilgiu kritišką spaudą.

Viena reikšmingesnių to pasekmių Lietuvai buvo Yukos vadovo suėmimas 2003 metų spalį. Iki ateinančių metų pabaigos Yukos praktiškai nebeegzistavo, o jos turtą didžiąja dalimi perėmė Kremlius.

Tuo tarpu dėl teisinių niuansų Mažeikių Naftos akcijos atiteko ne Kremliui, o buvo parduotos Lenkijos PKN Orlen. Iš viso 2006 metais bendrovė įsigijo 84.4% visų akcijų (savo dalį į paketą pridėjo ir Lietuvos valstybė) už 1.82 milijardo eurų.

Gazprom tarpininkai

Putino atėjimas į valdžią yra siejamas ir su reikšmingais pokyčiais Lietuvos dujų rinkoje.

Iki tol Lietuvoje egzistavo net keletas tarpininkų, kurie įsigydami dujas iš Gazprom, vėliau jas perparduodavo vartotojams Lietuvoje. Šios tarpininkaujančios įmonės turėjo savo funkciją iš karto po Sovietų Sąjungos griūties, kuomet šioje rinkoje nebuvo likvidumo. Tuo metu šios įmonės sudarydavo specialius kontraktus, kurių dėka galėjo sėkmingai vykti mainai nepaisant likvidumo stokos.

Tačiau vėliau šios įmonės nebeturėjo jokios ekonominės logikos savo egzistencijai pagrįsti ir tapo labiau politinėmis nei ekonominėmis organizacijomis.

Iki Putino konsolidacijos, Lietuvoje egzistavo keletas tokių tarpininkų: Stella Vitae, IteraLit, Itera Lietuva, Geonafta, Naftos Gavyba ir Vikonda. Šių įmonių pagalba sau kapitalą kūrėsi tokie veikėjai kaip Antanas Bosas, Viktoras Uspaskichas ir Bronislovas Lubys.

Tačiau po Putino atėjimo į valdžią, šių tarpininkų greitai nebeliko ir 2002 metais jų kontraktai buvo perleisti naujam dariniui: Dujotekanai, valdomai Rimanto Stonio.

Lietuvos dujų privatizacija

2000 metais buvo pradėta diskutuoti apie Lietuvos Dujų privatizaciją. Galutinis pasirinktas privatizacijos modelis reiškė, kad akcijomis pasidalins Lietuvos valstybė, strateginis Vakarų investuotojas ir dujų tiekėjas. Pastarasis, žinoma, buvo Gazprom, kuris turi dujų tiekimo į Lietuvą monopolį.

Vienas iš siūlytų privatizacijos modelių siekė įtraukti ir vietinius tarpininkus, tačiau jis buvo atmestas dėl numanomų jų sąsajų su Gazprom. Manoma, kad Dujotekana buvo įkurta būtent su tikslu Gazprom gauti Lietuvos Dujų kontrolę, jei būtų buvę pritarta tokiam privatizacijos modeliui.

Gazprom, kaip vienintelis dujų tiekėjas, praktiškai turėjo veto teisę privatizacijos projektui ir galėjo kelti savo sąlygas. Be Gazprom dalyvavimo dujos būtų tiekiamos per Dujotekaną nereguliuojamomis kainomis, o Lietuvos Dujos prarastų bet kokią reikšmę ar funkciją. Taip viskas iš esmės ir atrodė 2001 metais, kai 75% dujų buvo parduodama per tarpininkus ir tik 25% per Lietuvos Dujas.

Viena iš esminių sąlygų, kurias iškėlė Gazprom, buvo susijusi su Dujotekanos vaidmeniu dujų tiekime. Iš pažiūros veikdama prieš savo pačios interesus, Gazprom reikalavo, kad tik 70% dujų būtų parduodama per Lietuvos Dujas su ne didesne nei 15% marža, o likę 30% būtų parduodami per Dujotekaną nereguliuojamomis kainomis.

Po sėkmingai 2002 metais įvykusios privatizacijos Dujotekanos marža ženkliai viršijo Lietuvos Dujų įstatymų įtvirtintą 15% maržą ir 2004 metais pasiekė aukščiausią tašką ir siekė net 32%. Vėliau ji greitai sumažėjo, tačiau vis tiek viršijo Lietuvos Dujų standartą.

Šis sandoris taip pat turėjo reikšmingos įtakos Lietuvos vidaus politikai. Užtenka prisiminti Uspaskicho kovą prieš Dujotekanos viršpelnius, paviešintus dokumentus dėl jo paties korupcinės veiklos, Vytauto Pociūno mirtį bei galiausiai paaiškėjusias VSD sąsajas su Dujotekana ir iš to kilusį skandalą.

Paviešinti duomenys, bent jau netiesiogiai, pademonstravo kažką akivaizdaus: Dujotekanos pinigai buvo naudojami Gazprom įtakai plėsti įvairiuose Lietuvos elito sluoksniuose.

Atominė energija: tarp Vakarų ir Ignalinos

Viena iš svarbiausių Lietuvos geopolitinių pergalių buvo prisijungimas prie Europos Sąjungos 2004 metais. Tačiau nepaisant įtvirtintos geopolitinės orientacijos, narystė ES turėjo savo kainą: Lietuva buvo priversta uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kaip neatitinkančią ES saugumo standartų.

Dar tais pačiais metais buvo sustabdytas pirmojo reaktoriaus veikimas, o pagal susitarimą antrojo reaktoriaus veikimas turėjo būti sustabdytas 2009 metais.

Tai buvo reikšmingas sprendimas, turint omenyje, kad iki pirmojo reaktoriaus sustabdymo, IAE sugeneruodavo apie 40% visos Lietuvos elektros energijos.

Jau po pirmojo reaktoriaus uždarymo buvo pradėta kalbėti apie naujos atominės elektrinės statybą Visagine. Tai turėjo būti tarptautinis projektas, įtraukiantis visas Baltijos šalis ir Lenkiją. 2006 metais buvo pasiektas Baltijos šalių susitarimas, o sekančiais metais jis buvo pakeistas į jį įtraukiant ir Lenkiją.

Galiausiai 2008 metais buvo įsteigta LEO LT bendrovė, kuri turėjo būti esminiu Lietuvos investuotoju statant milijardinės vertės atominę elektrinę. Dėl įvairių prieštaravimų ir opozicijos projektui, jau kitais metais LEO LT buvo likviduota.

2010 metais pasidarė aišku, kad prieš keletą metų pasiektas susitarimas tarp Baltijos šalių ir Lenkijos prarado prasmę, nes be kitos projekto kritikos, Estija ir Lenkija pačios norėjo statyti atominę elektrinę savo teritorijose.

Viską apsunkino ir tuometiniai Rusijos ir Baltarusijos planai statyti atomines elektrines, viena iš kurių turėjo atsirasti Kaliningrade. Esminė problema čia buvo ne tik investuotojų trūkumas, bet ir pigios elektros perteklius, kuris nepaliktų galimybės Lietuvai jos eksportuoti.

Be to, vienintelis rastas strateginis investuotojas (Korėjos KEPKO) 2010 metais atsisakė dalyvauti projekte VAE statymo projekte.

Galiausiai VAE projektą atmetė ir Lietuvos piliečiai, referendume nubalsavę prieš jį.

Suskystintų gamtinių dujų terminalas

Naujausias Lietuvos energetikos projektas – 2014 metais užbaigtas ir pradėjęs veikti Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalas, kuris, kaip ir Būtingės naftos terminalas, turėjo suteikti galimybę importuoti žaliavą ne per Rusijos vamzdyną. Iki šio terminalo statybos, Gazprom dujos Lietuvą pasiekti galėjo tik vieninteliu vamzdynu, einančiu per Baltarusiją. Dėl to kylantį pažeidžiamumą Lietuva galėjo pajusti 2004 metais, kai Rusija sustabdė dujų tiekimą į ir per Baltarusiją. Tuomet Lietuvai pagelbėjo galimybė gauti dujų iš Latvijoje esančios Inčukalno dujų saugyklos, kur Lietuva laiko apie 40 milijonų m³ gamtinių dujų atsargų.

Rusijos energetika ir Lietuvos politika

Be abejo, Lietuvos vidaus politikos į energetiką redukuoti negalime, tačiau taip pat negalime šių sferų atsieti. Dauguma ryškiausių Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio politikų buvo vienaip ar kitaip susieti su Rusijos energetikos įmonėmis, o tiksliau – su ten egzistuojančiais privačiais interesais. Taip pat ir daug ryškių politinių įvykių buvo tiesiogiai susiję su energetika.

Algirdo Brazausko ir Rolando Pakso sąsajos su Lukoil bei pastarojo politinės žvaigždės iškilimas dėl opozicijos Mažeikių Naftos pardavimui Williams; Bronislovo Lubio interesai energetikos įmonių privatizavimo projektuose ir jo priklausomumas nuo rusiškų dujų; Viktoro Uspaskicho susikrautas kapitalas iš tarpininkavimo perparduodant Gazprom dujas ir vėliau sekęs korupcijos skandalas; Dujotekanos įtaka ir vėliau sekęs Pociūno mirties ir VSD įsitraukimo į Dujotekanos veiklą skandalas ir t.t.

Visai tai – nepaisant to, kad Lietuvos energetinės rentos galimybės buvo ir yra santykinai ribotos.

Similar Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *